Tik pirmieji 60 metų buvo sunkūs

Iš kairės į dešinę: Machie Oguri (smuikininkė), Vytautas Barkauskas, Nobuko Imai (altininkė), Tatsuya Shimono (dirigentas)

Papasakokite apie kelionę: nuo ko viskas prasidėjo, kokiu tikslu važiavote į Japoniją?

Visko pradžia buvo saulė. Kodėl? Saulė teka Rytuose, Japonija yra tekančios saulės šalis. Aš nepaprastai mėgstu saulę ir apie Japoniją svajojau seniai. Be to, 1985 m. sukūriau kūrinį, kuris vadinasi "Saulė", op. 69. Vėliau padariau naują kūrinio redakciją (1995). Vieną kartą jis buvo nelabai sėkmingai atliktas "Gaidos" festivalyje.

Apie Japoniją tada negalvojau, tačiau kūrinys su ja susijęs – ne tik dėl saulės, bet ir dėl religinių motyvų, rituališkumo. Kūrinyje naudojau nemažai mušamųjų instrumentų. Tai buvo savotiška dabarties preliudija.

Pristatykite savo kūrinius, skambėjusius festivalyje "Viola Space 2005" Japonijoje.

Jau buvau sukūręs nemažai kūrinių smuikui ir altui atskirai, tačiau muzikos šiam duetui dar nebuvau parašęs. Smuikininkas Philippe’as Graffinas kaip tik pasiūlė parašyti tokį kūrinį ("Duo concertante") ir numatė atlikti jį Vilniaus festivalyje kartu su viena garsiausių pasaulio altisčių Nobuko Imai (Japonija). Pradėjau galvoti ir apie japonišką kryptį. Gimė mintis dedikuoti kūrinį Japonijos diplomatams Chiune ir Yukiko Sugiharoms (jie gyveno Kaune; 1940 m. išrašydami vizas per mėnesį išgelbėjo nuo holokausto daugiau kaip 10 000 žmonių). Taip sutapo, kad į koncertą, vykusį Tokijuje, atėjo Chiune sūnaus žmona su vaikais. Be abejo, ji buvo labai sujaudinta, kad kūrinys dedikuotas Sugiharoms. Taip mes susipažinome.

Kūrinyje panaudojau japonų liaudies dainą "Sakura" ("Vyšnaitė"). Grynų citatų, kaip ir koliažų, nemėgstu, beveik niekada jų nenaudoju – girdimos tik intonacijos, frazės, motyvai, bet vis tiek tas "kvapas" – gerai juntamas. Antrojoje kūrinio "Duo concertante" dalyje tritonį pasirinkau pagrindine šios dainos intonacija. Taip sukurtas alto ir smuiko tritonio santykis, politonalumas ir kvazi a-moll bei es-moll. Šios dalies instrumentai – mušamieji (barškantis medukas, tylus gongas, šlamantys džiovinti bambukai, varpeliai, antikinės lėkštutės ir kt.), fortepijonas ir balsai – yra labai švelnūs, "glostantys". Jokio orkestro nėra. Buvo nepaprastai malonu, kai japonų kompozitorius Ishiro Nodaira po koncerto pasakė, kad tai – labai japoniškas kūrinys, netgi "japoniškesnis" už kai kurių japonų kompozitorių kūrinius. Matyt, organiškas intonacijų ir tritonio motyvo sujungimas horizontalėje ir vertikalėje davė puikių vaisių.

Kitas svarbus akcentas – japoniški būgnai. Praėjusiais metais, kai rašiau šį kūrinį, į Vilnių buvo atvažiavęs japonų būgnininkų ansamblis. Man tas koncertas padarė didžiulį įspūdį. Tada gimė idėja panaudoti laipsniškai "tirštėjantį" ritmą. Kūrinyje "Duo concertante" yra penkios dalys: pirmojoje intensyviai skamba visas orkestras ir abu dalyviai; antroji dalis yra lyrinė kūrinio kulminacija, ji labai švelni, tyli; trečiojoje dalyje skamba tik styginių orkestras su solistais ir varpais; ketvirtojoje įstoja mediniai pučiamieji instrumentai, palaipsniui pradedama brėžti dramaturginė ritmo linija. Ji po truputį kyla, perauga į penktąją dalį, visas orkestras stiprina šią bangą, skamba akcentai, įstoja variniai pučiamieji instrumentai, iki pat pabaigos muzika atliekama crescendo. Finale lieka tik mušamųjų diktuojamas ritmas, visi styginiai groja col legno, ritmas pasiekia apogėjų ir čia uždedamas akcentas – visi atlikėjai sušunka "Yo". Šis šauksmas vainikuoja visą kontrastingų dalių kūrinio visumą.

Opusas labai sėkmingai sutiktas ir pernykščiame Vilniaus festivalyje. (Beje, noriu pridurti, kad 2005 m. birželio 10 d. "7MD" publikuotoje informacijoje įvelta klaida – Nacionalinė premija man paskirta ne 2004 m., o 2003-iaisiais už kūrinį "Jeux", o kūrinys "Duo concertante" dar jokios premijos nepelnė.) Po poros savaičių gavau N. Imai pasiūlymą šį kūrinį atlikti Japonijos "Viola Space 2005" festivalyje, salėje "Kioi Hall".

Kitas kūrinys – "Du monologai". Tai filosofinis susimąstymas – čia žmogus kalbasi pats su savimi. Pirmasis monologas – tarsi klausimai be atsakymų, išeities neradimas. Antrasis – lyriškesnis ir melodingesnis, čia iškyla pamąstymai apie tai, kad išeitis galėtų būti meilė, kažkas gražaus… Tačiau galutinio atsakymo nėra.

Abu kūriniai Japonijoje skambėjo gegužės 28 ir 29 d.

Kokį įspūdį Jums paliko japonų požiūris į Jūsų kūrybą, kaip buvote priimtas svečioj žemėj?

Sąlygos, viešbutis, koncertinė salė, repeticijos, dėmesys – viskas buvo aukščiausios kokybės. Visa surengta nepaprastai atsakingai, kruopščiai. Salės akustika – fantastiška. Kompaktinį diską su kūriniais, skambėsiančiais Japonijoje, pavyko išleisti tik paskutiniu momentu, prieš pat išvykstant į Japoniją, o man atvykus visi dalyviai, muzikai, orkestras jau turėjo šiuos diskus ir buvo susipažinę su muzika. Po pirmosios repeticijos buvau apstulbintas orkestro grojimo ir interpretacijos kokybės. Koks tikslumas, kokia nuotaika, vidinis temperamentas! Tikrai nesitikėjau tokio profesionalaus atlikimo.

Papasakokite apie patį festivalį.

Festivalis truko devynias dienas, jo metu vyko ir meistriškumo pamokos. Festivalio meno vadovė – lietuviams jau pažįstama Nobuko Imai. Anotaciniame leidinyje buvo pristatyti visi atlikėjai, išskyrus orkestrą. Atskiras puslapis skirtas man, dar pora – iš anksto laikraščiuose publikuotai medžiagai apie Kauną, Vilnių, čia vykstantį koncertinį gyvenimą, mano kūrinių atlikimą… Prieš festivalį buvo surengtos trys spaudos konferencijos, žurnalistai rinkosi gerai pasiruošę, susipažinę su mano kūryba, išklausę kompaktinį diską ir net senų, sovietinių laikų plokštelių…

Kokia buvo festivalio programa?

Puikiai suderinta kontrastinė programa. Dominavo kūriniai altui bei įvairiems ansambliams. Repertuaro diapazonas labai platus – nuo J.S. Bacho iki V. Barkausko (mano kūrinys buvo naujausias). Skambėjo ir klasika, ir romantika, ir XX a. kūriniai, bet dominavo senesnė muzika. Iš naujų kūrinių dar skambėjo airių kompozitoriaus ir altininko Gartho Knoxo "Harmonic Horizont". Aš buvau pristatytas kaip festivalio svečias, reziduojantis kompozitorius.

Kaip vyko koncertai, kurių metu skambėjo Jūsų kūriniai?

Prieš abu koncertus salėje vyko 10–15 minučių pokalbis su manimi, buvo pristatyti skambėsiantys kūriniai. Salė (maždaug tokio pat dydžio kaip mūsų Filharmonijos) buvo pilna žmonių. Įdomu, kad kažkokiu būdu salėje galima reguliuoti akustiką (kai kurios plokštės yra pakreipiamos į vieną ar kitą pusę)! Puikiausiai girdėjosi absoliučiai visos pianissimo gaidos, koncertinė erdvė – nepaprastai graži ir tobula.

Iš pradžių skambėjo "Du monologai", juos atliko N. Imai altui solo. Tai buvo pasaulinė premjera, mat šį kūrinį buvau sukūręs anksčiau, regis, 1983-iaisiais, tačiau visiškai naujai jį perdirbau, iš pirminės versijos liko tik viena pirmoji gaida "Do".

Kodėl?

Ankstesnė versija nepatiko, be to, kūrinys buvo seniai pamirštas. O sužinojęs, kad į Vilnių atvažiuoja N. Imai, pamaniau, parašysiu opusą specialiai altui. Šiuos "Du monologus" dedikavau asmeniškai jai. Ji liko labai pamaloninta ir šį kūrinį taip pat įtraukė į festivalio programą. Žadėjo įtraukti ir į tarptautinių konkursų programas.

"Duo concertante" paliktas viso festivalio pabaigai. Vienas iš maloniausių dalykų buvo tai, kad į koncertą atvyko Japonijos princas, imperatoriaus įpėdinis. Koncerte dalyvavo ir Lietuvos ambasadorius Japonijoje Algirdas Kudzys su šeima... Princas liko labai patenkintas koncertu, nepaprastai entuziastingai mane sveikino. Aš savo ruožtu Lietuvos vardu padėkojau jam už milžiniškas instrumentų siuntas, už puikų mūsų šalių bendradarbiavimą.

Ką galėtumėte pasakyti apie atlikėjų profesinį lygį?

Atlikimo lygis – aukščiausios kokybės. Sužavėjo jaunųjų orkestrantų profesionalumas. Vilniuje atliekant mano kūrinį teko girdėti nusiskundimų, esą ne viską įmanoma sugroti ir pan., o Japonijoje buvo sugrota absoliučiai viskas, nebuvo jokių techninių problemų. Styginių instrumentų skambesys man taip pat labiau patiko Japonijoje, mat grupės sudėtis buvo šiek tiek didesnė (vietoj šešių pirmųjų smuikų buvo dešimt), o garsas – žymiai sodresnis. Neformalus aukščiausio lygio atlikėjų profesionalumas puikiai derėjo su jautrumu, begaline išraiška, trykštančiu temperamentu, gyvybe.

Minėjote meistriškumo pamokas...

Skaičiau paskaitą pagrindiniame Tokijo universitete, Slavistikos lyginamosios kalbotyros katedroje. Paskaita truko pusantros valandos. Pasakojau apie Lietuvos istoriją, geografiją, apie mūsų santykius su Japonija, apie kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Į paskaitą susirinko apie keturiasdešimt žmonių. Kadangi japonai norėjo išgirsti, kaip skamba lietuvių kalba, deklamavau Kristijono Donelaičio, Jono Aisčio, Maironio, Bernardo Brazdžionio eiles. Rodžiau Audriaus Stonio ir Arūno Matelio filmą "Skrydis per Lietuvą", iš Roko Zubovo gavau medžiagos apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (skaidrių, DVD). Leidau paklausyti šiek tiek naujosios muzikos (savo bei jaunojo kompozitoriaus Mariaus Baranausko) įrašų. Per 90 minučių pateikti tiek daug informacijos buvo sudėtinga. Po paskaitos klausytojai pateikė daugybę įvairiausių klausimų.

Papasakokite savo ateities planus – koncertus, kūrybines idėjas…

Baigiau rašyti naują kūrinį – misteriją vargonams, mišriam chorui, sopranui, smuikui, fleitai, altui, kvartetui, skaitovui (tekstai M.K. Čiurlionio) "Vasara. Druskininkai. 2005". Jo premjera įvyks rugpjūčio 7 d. festivalyje "Druskininkų vasara su Čiurlioniu", Druskininkų bažnyčioje. Bus surengtas autorinis mano kūrinių koncertas. Pradžioje skambės "Agnus Dei" mišriam chorui ir vargonams, "Lietuva" chorui a capella (žodžiai Janinos Degutytės), "Sveikinu žemę" (žodžiai V. Mykolaičio-Putino), o pabaigoje – minėtoji misterija.

Premjera laukia ir mano naujausio kūrinio, kuris vadinasi "op. 126 in Es". Rugsėjo 9 d. jis turėtų skambėti Šveicarijos festivalyje "Amadeus". Kūrinį atliks styginių orkestras "Salzburger Camerata". Pageidauta, kad opusas kaip nors sietųsi su W.A. Mozartu. Pirmoji asociacija išreikšta per "Es" – mat prieš pat mano kūrinį bus atlikti kompozitoriaus "Neužbaigtosios kantatos" fragmentai, parašyti Es-dur tonacija. O aš "Es" traktuoju ne kaip tonalinį, bet kaip pantonalinį dvylikos garsų centrą.

Antroji asociacija susijusi su tuo, kad Mozartas priklausė masonų ložei. Kiekvienas jų turėjo įnešti kokį nors indėlį, mano indėlis – 126-asis opusas. Iš tikrųjų esu sukūręs 126 kūrinius, o šis skaičius, įvairiai dalomas, turi labai daug sąsajų su skaičiais, egzistuojančiais muzikoje (pvz., 3 – Es-dur bemolių skaičius; 6 – es-moll bemolių skaičius; 12 – oktavoje esančių garsų skaičius ir t.t.). Tačiau ne muzika priklauso nuo skaičių, o skaičiai nuo muzikos.

Kitų metų vasario mėnesį Tokijuje vyks pagrindinio violončelės muzikos atstovo Pablo Cazalso festivalis. Bus atliktas pernai Olandijoje skambėjęs mano kūrinys aštuonioms violončelėms ir koloratūriniam sopranui (K. Wierzba) solo "Lune a l’aube d’été" ("Mėnulis vasaros aušroje", tekstas prancūzų poeto Philippe’o Jaccottet).

O kol kas mano kūryboje – maža pauzė. Reikia šiek tiek atsikvėpti…

Muzika Jūsų gyvenime – ką ji reiškia?

Laiką savo gyvenime aš matuoju nuo vieno kūrinio iki kito. Tai, ko gero, ir būtų tinkamiausias atsakymas. Vaikystėje girdėtos giminaičio improvizacijos man paliko be galo didžiulį įspūdį, aš buvau nustebęs ir sužavėtas, kad įmanoma groti be gaidų! Tada maniau, kad bus didžiulis stebuklas, jei kada nors kažką panašaus pavyks padaryti ir man – muziką skleisti iš savęs… Be abejo, ji mano gyvenime reiškia nepaprastai daug.

Taip pat labai reikšminga yra tai, kad mano žmona – muzikologė. Tikriausiai niekas taip neišmano mano muzikos kaip ji. Ši parama, manau, kiekvienam žmogui yra labai svarbus dalykas. Mes visur kartu vykstame, dalyvaujame, aptariame, diskutuojame, gilinamės, visuomet sulaukiu labai teisingos ir nuoširdžios kritikos.

Man tik pirmieji 60 metų buvo sunkūs…

Kalbėjosi Viktorija Gurskaitė