Menas / dailė: pokyčiai ir pastovumas

Vladas Urbanavičius. "Sąrama" prie Vilniaus geležinkelio stoties

Apžvalginių parodų tradicijos tęstinumas kelia daug ginčų tarp šiuolaikinių projektų specifiką palaikančių kuratorių bei kritikų ir tradicijos puoselėtojų: ar reikalingi tokio pobūdžio meno renginiai? Nepaisant poleminės atmosferos, triumfuojančio būgnų ritmo lydima startavo LDS organizuota 1-oji šiuolaikinės dailės kvadrienalė.

Kvadrienalės ekspozicijų struktūra – tai kažkas tarp šiuolaikinio diskursyvaus ir eksperimentinio meno projekto ir "ataskaitinio" tradicinių atskirų meno šakų modelio. Būtų galima kalbėti apie daugelį dalykų: tradicinį organizatorių mąstymą, šiuolaikinio meno pulso ignoravimą, meno lauko kompromisus ar bandymus vis dėlto inovatyviau pažvelgti į meno sceną, peržengti konvencines disciplinos ribas. Besikaunantiems diskursyvios meno praktikos ir disciplininės kūrybos šalininkams nepavyksta ignoruoti konfliktiškos Lietuvos meno lauko politikos, kovų dėl pagrindinio meno eksponavimo ploto Vilniuje ir apskritai šiuolaikinio meno sampratos daugiaprasmiškumo. Vienas politinių kompromisų: kuruoti kvadrienalę buvo pakviestas garsus dailėtyrininkas iš Varšuvos Krzysztofas Stanisławskis. Pats kuratorius teigė su Lietuvos meno scena geriau susipažinęs vos prieš pusmetį. Iki tol su Lietuvos menininkų kūryba jis buvo susidūręs tik lenkiškose ir tarptautinėse meno parodose (Venecijos bienalėje, "Documentoje"). Selektyvus užsienio kuratoriaus žvilgsnis į Lietuvos meną galėtų būti (bet ar buvo?) tarsi mūsų pačių įsivaizduojamo ir formuojamo parodinio gyvenimo testas. Kita vertus, kyla klausimas: ar kuratorius buvo laisvas atrinkdamas kūrinius, modeliuodamas meno situacijas? Neabejotina bent jau tai, kad kūrinių selekcija, leidžianti diskutuoti dėl vienokio ar kitokio Lietuvos meno vaizdo, pakankamai gryna ir švari. Didžiausias dėmesys kvadrienalėje teko fotografijos ir tapybos sritims. Pastarosios suaktualinimą kuratorius grindžia sustiprėjusiomis tendencijomis atgaivinti tapybą, įtraukti ją į meno apyvartą po paskutiniosios Venecijos bienalės. Kita vertus – ar šiandien tapybos menas kvėpuoja tuo pačiu oru kaip ir kiti menai, ar naudojasi deguonies balionėliais? Nesu tapybos priešė, bet žodžiai "šiuolaikinė" ir "tapyba" kartais neturi nieko bendra. Daugelį parodoje eksponuojamų darbų galima laikyti belaikiais arba sąlyginai esančiais (Lietuvos meno istorijos?) amžinybėje, o mes kalbame apie šiuolaikinę tapybą? Tiesa, kuratorius paminėjo keletą vertinimo ir atrankos kriterijų, kuriais rėmėsi: pirmiausia – meno kūrinių kokybė, europinis lygis ir lietuviškas savitumas (kaip pavyzdį kuratorius paminėjo Vladimino Tarasovo instaliaciją "Kaziukas"), vizualinis patrauklumas ir žaismė; kuratoriui taip pat buvo svarbu apčiuopti fluxus idėjų įtaką Lietuvos menininkų kūrybai.

Meno ekspozicijos apima šiuolaikinio ir tradicinio meno sroves, pristatomas ŠMC, keliose Vilniaus galerijose (daugiausia atskirų meno šakų – grafikos, tapybos, skulptūros, juvelyrikos parodos) bei viešosiose erdvėse – Vilniaus geležinkelio stotyje, autobusų stotyje ir Tarptautiniame oro uoste. Meno įsiveržimą į viešąsias erdves galima laikyti LDS organizuojamų parodų naujove, o meno ekspoziciją, įsibrovusią į geležinkelio stoties aplinką – viena reikšmingiausių kvadrienalės dalių. Išskirtinis ir "Vartų" galerijos meno projektas "Kitos erdvės" Šv. Kotrynos bažnyčioje. Stanisławskis kuravo parodas ŠMC, "Arkos" galerijoje, juvelyrikos ekspoziciją "Meno nišoje" bei viešųjų erdvių projektą. Į kvadrienalę įtrauktų galerijų tinklas savarankiškai pristato Kazės Zimblytės piešinių retrospektyvą ("Lietuvos Aidas"), grafikų kūrybą ("Kairė–dešinė"), mažosios plastikos parodą "Metamorfozės" bei ekspoziciją "Odos menas" (Šv. Jono gatvės galerija). Dailininkų sąjungos galerija parodoje "Žvilgsnis į Kauno meną" reprezentuoja Kauno menininkų kūrybą, parodos vyksta ir Savicko paveikslų galerijoje ("Augustinas Savickas – 2005"), "Vitražo manufaktūroje" ("Laikas stikle") bei Amatų gildijoje (keramikos paroda). Kvadrienalę tęsia Piekurų šeimos projektas "Keturiese be sienų III" Kuršių kaime Varėnos rajone.

Kvadrienalėje išsiskiria fotografijos grandų kūryba: Alvydo Lukio, Gintauto Trimako ir Remigijaus Treigio realybės uzurpacijos, įrašomos į asmeninę ar bendruomeninę atmintį, tylos momentai, buvimo ir nebuvimo, būties ir nebūties kalba. Išsamiai pristatomi ir pastaraisiais metais kiek dažniau Lietuvoje matomo Stasio Eidrigevičiaus darbai, metaforiška Algirdo Griškevičiaus fotografinė kūryba bei reminiscenciniai Vidmanto Ilčiuko visų laikų alternatyvos – "Pergalės" ženklai.

Diana Radavičiūtė. "Kelionė". 2004 m.

Tapyba. Ir čia Lietuvos menu besidominčiai publikai pakanka garsių vardų. Savos tapymo kalbos neatsisako Augustinas Savickas, Ričardas Bartkevičius, Eugenijus Antanas Cukermanas, Ramūnas Čeponis, Adomas Jacovskis, Gintaras Palemonas Janonis, Arūnas Vaitkūnas, Aleksandras Vozbinas. Kiek kitaip, paveikiau, suskambėjo Arvydo Baltrūno ir Vytauto Dubausko tapybos darbai geležinkelio stoties antrame aukšte. Nežinau, kas tai lemia: nemuziejinė, liberali aplinka ar taiklus darbų parinkimas. Akrilinės Lino Liandzbergio vėliavų "Korekcijos" ir grupės "Iš reikalo" projekto "Balsuoju" tapybiniai "balsai" bene labiausiai sudrumsčia tradicinės tapybos diskursą.

Norėtųsi, kad nuėjus į kvadrienalę išgyvenamos patirtys pradėtų gainioti mintis, o galvoje skleistųsi ketverių metų Lietuvos meno spektras. Kuo "minta" menininkai ir kuo "maitinama" meno publika? Kalbėsiu apie tuos kvadrienalės momentus, kurie labiausiai įstrigo atmintyje ir sužadino norą diskutuoti: projektą "Kitos erdvės" Šv. Kotrynos bažnyčioje, meno įsibrovimą į geležinkelio stoties erdves bei kelioliką kūrinių ŠMC bei "Arkos" galerijoje.

Viename filme vyras ištaria frazę: "Nepasitikiu žmonėmis, kurie penkias dienas kraujuoja ir nemiršta". Feministinių idėjų persunktoje šiandieninėje kultūroje tokia frazė skamba stulbinamai komiškai, o gal net provokuojamai. Taip jau nutiko, kad šioje kvadrienalėje didžiausią susidomėjimą man sukėlė moterų kūryba. Du pagrindiniai kvadrienalės apdovanojimai taip pat atiteko moterims (Dianai Radavičiūtei ir Benignai Kasparavičiūtei), jas aplenkė tik Vladas Urbanavičius su triumfiška "Sąrama", puikiai prakalbinusia nenutrūkstamą geležinkelio stoties judėjimą.

Taigi moterys. "Už įvairovę mene!" skelbia Cooltūristės, agitaciniame meno projekte "Vilnius tavo kojinėje" kritiškai apmąstančios galios santykius visuomenėje. Į jų akiratį patenka dominuojanti vertybių hierarchija, vertikalusis patriarchalinis kultūros pjūvis – jį menininkės noriai paverstų nehierarchiška horizontale, kurioje nebereikėtų kamšyti "herojiškų skylių". Horizontali Aistės Kirvelytės Lazdynų mikrorajono architektūros ir kino filmų kadrų tapyba užmezga pokalbį su sakralinėmis baroko formomis. Dileta Deikienė, atidarymo metu moteris ir ne tik moteris apjuosusi baltomis prijuostėmis, siuvinėtomis šiuolaikinių moterų piešiniais, kvestionuoja sukonstruotą visuomeninį moters statusą.

Moterys audžia, velia, siuvinėja, projektuoja piene, spaudžia, lieja (vyrai – tapo, kala, lipdo, renčia). Viena kolegė, pamačiusi Linos Jonikės "Rūpintojėlį" siuvinėtu chalatu, pasakė: taip moterys savo rankomis padaro vyrams karjerą. Po to logiškai turėtų ateiti kitas etapas – "Audra stiklinėje" (Jurgos Barilaitės videokūrinys: skęstančios moters vaizdo projekcija pieno stiklinėje). Eglė Kuckaitė tęsia sienos akcijas. Šį kartą grafikė iš erotiškų atspaudų sudėliojo moters-motinos-senolės, žindančios kūdikį, piešinį. Kaip šokolado dėžutės supakuotos "Veltinio spiros" (grupės "Baltos kandys" instaliacija) yra tiesiog linksmas pokštas, žaismingai kvestionuojantis meno strategijas ir manifestuojantis lytėjimo magiją: videoprojekcijos vaizdas pasakoja apie ilgą ir monotonišką veltinio vėlimą rankomis ir bandymus parduoti produktą turguje. Eglės Gandos Bogdanienės instaliacija (ekspozicija geležinkelio stoties antrame aukšte) "Saldžių sapnų, Judita" – meiliai nuveltos, kamšytos, siuvinėtos nukirstos vyrų galvos ant gėlėtų pagalvėlių ir nejudrus nuogas kūnas ant yrančio kilimo – kaitina juditų kraują. Moterų maištas?

Be moterų menininkių kūrybos, apie kurią čia užsiminiau tik fragmentiškai ir šiek tiek ironizuodama kvadrienalės kontekstą, būtų galima kalbėti apie kitus diskursus, eksploatuojamus Lietuvos mene. Jų yra ir jie atrandami.

Tikiuosi, kad atradimo džiaugsmais pasidalins kiti kritikai.