Kinas

Mechaniškų žmogeliukų pasaulis

nauji filmai

iliustracija

Chriso Wedge’o ir Carloso Saldanhos animacinės mokslinės fantastikos komedijos "Robotai" ("Robots", JAV, 2005) veiksmas nukelia į laikus, kai robotai yra vieninteliai Žemės gyventojai. Jie sukurti iš atsitiktinių, dažnai viena prie kitos netinkančių dalių, todėl neprimena serijinių produktų ir atrodo kaip rankų darbo gaminiai. Tačiau jie nedaug kuo skiriasi nuo žmonių. Pagrindinis filmo personažas – jaunas energingas robotas Rodnis – vyksta į didmiestį. Jis nori sudominti savo išradimu visų išradėjų globėją garsųjį Bigveldą. Tačiau atvykęs į miestą jis sužino, kad viskam vadovauja piktadarys Račetas, nenorintis gaminti robotams atsarginių dalių. Jis tiesiog nori visus pakeisti naujais. Rodnis susidraugauja su tipais, kurie tikisi sutrukdyti Račetui įgyvendinti jo planus.

"Robotai" pasižymi savitu stiliumi. Pirmiausia filmo autoriai sukuria daug aliuzijų į popkultūros istoriją, tačiau jie neužmiršta ir konstruktyvizmo bei dadaizmo. Todėl robotų didmiestis, kuriame vyksta didžioji filmo veiksmo dalis, yra tarsi kondensuotas, išdidintas ir linksmai deformuotas garsiųjų futuristinių filmų ar antiutopijų metropolis. Filmo režisieriai daug dėmesio skyrė grafiškam pokštui ir spalvingai scenerijai. Todėl "Robotai" primena auksinius amerikiečių animacinio kino metus, kai filmai tapdavo pieštų gegų kaskadomis. Autoriai stengėsi, kad nesikartotų filme pasirodantys robotai, todėl kiekvienas jų yra originalus ir, nors sukurtas kompiuteriu, primena senovišką lėlę. Apie tai, kas kuriant "Robotus" buvo sunkiausia, žurnalistui Scottui Orlinui papasakojo režisierius Chrisas Wedge’as. Jam pasaulinę šlovę prieš kelerius metus atnešė animacinė juosta "Ledynmečio epocha".

Kokie buvo didžiausi sunkumai kuriant "Robotus"? Reikėjo tobulinti animacijos technikas?

Ne, svarbiausia visada būna pasakojama istorija. Jokia technika nepadės, jei neatitiks visos istorijos detalės ar nesutaps šalutiniai siužetai. Todėl daugiausia laiko skiriame apmąstymams, kaip sklandžiau papasakoti istoriją.

Kodėl filmo robotai atrodo taip, tarsi būtų atėję iš 6-ojo dešimtmečio?

Taip atsitiko savaime. Mes buvome įsitikinę, kad tai neturėtų būti mokslinės fantastikos istorija, aptarianti žmogaus ir roboto santykius. Tiesiog norėjome sukurti linksmą mechaniškų žmogeliukų pasaulį.

Kas jus įkvėpė?

Mūsų personažų formas paveikė daugybė pramonės produktų, sukurtų nuo XIX a. vidurio iki mūsų dienų. Taip norėjome pabrėžti įtampą tarp skirtingų robotų. Senieji robotai jau baigia suirti. Nauji aukštųjų technologijų modeliai šiek tiek primena "Sugrįžimą į ateitį".

Ką manai apie savo studijos "BlueSky" konkurentę – studiją "Pixar", neseniai sukūrusią "Žuviuką Nemo" ir kitus populiarius animacinius filmus?

Tai puiki firma, labai gerbiu jos darbuotojus. Jei nebūtų "Žaislų istorijos" – pirmojo kompiuterinio animacinio filmo – dabar nepasakočiau ir apie savo darbą.

Ar galėtum save įsivaizduoti kuriantį tikrą filmą su gyvais aktoriais?

Ne, tai neįmanoma. Aš galiu įsivaizduoti gilią ir niūrią animacinę dramą, sukurtą kompiuteriu. Tik animacija gali vaizdui ir garsui suteikti tiek laisvės.

Ar norėdamas sukurti gerą animacinį filmą turi būti komiksų gerbėjas?

Nemanau. Mes, animacinių filmų kūrėjai, primename nedrąsius aktorius. Mes nemėgstame pasirodyti prieš žmones, todėl pasisakome per tarpininkus. Mes labai įdėmiai stebime mus supantį pasaulį, o paskui bandome meniškai atkurti tipiškus žmonių bruožus. Mūsų darbą veikia ne komiksai, bet tikrovė.

Parengė Kora Ročkienė