Atsisveikinimo vaizdai

Vytautas V. Stanionis. "Šeštokai". 2003 m.

Vilniaus "Prospekto" galerijoje pristatomas Vytauto V. Stanionio fotografijų ciklas "Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai". Subjektyvioji dokumentika, objekto – periferijos ir konteksto santykis, jautrūs spalviniai niuansai – tokie minčių štrichai žvelgiant į V.V. Stanionio fotografiją.

Žymus prancūzų teoretikas R. Barthes’as išskyrė dvi fotografijos skleidžiamas žinias: tiesioginę, arba denotacinę, reikšmę ir netiesioginę, arba konotacinę, reikšmę. Remdamiesi šiais R. Barthes’o kriterijais paanalizuokime pagrindines V.V. Stanionio fotografijos skleidžiamas reikšmes.

Denotacinė reikšmė. Tiesioginė fotografijos žinia yra suvokiama per vaizduojamą objektą, t. y. ji yra matoma. Šiuo atveju objektu tampa periferija. Šiuolaikinių miestelių fotografija parodo skurdžią sovietinių reliktų kupiną aplinką. Savotiškai šiame cikle atrodo (sakyčiau, sužadina naivumą ir vaikystės ilgesį) sovietinių lauko žaidimų aikštelių atributai: namelis su dailiu stogeliu mėlynais ir baltais langeliais, pasiruošusi skrydžiui raketa, pasviręs laivelis, mašina. Dar – gyvenamieji namai, plytinės sienos, benzino kolonėlės, gatvės, liaudies meistrų skulptūros ir šiuolaikinės vartotojų visuomenės dalis – reklama. Reklaminiai plakatai, stendai "grumiasi" tarpusavyje dėl fotografijoje užimamos vietos dydžio: skaisčios turkio spalvos namas su pilku asfaltu, plytinio namo kampas su dangaus mėlyne, "Dirol" reklaminis plakatas su parduotuvės durimis. Beveik visose fotografijose yra ir dar vienas svarbus objektas – kelias (šaligatvis, gatvės grindinys, takelis per kiemą ir t.t.).

Visi šie fotografijų objektai tarpusavyje koreliuoja ir sukuria tam tikrą fiksuojamos aplinkos lauką. Skurdi, apleista miestelių aplinka netikėtai tampa estetinio pasigerėjimo objektu, taip sumaniai autorius sužaidžia su nykiu kasdienybės vaizdiniu. Estetinė fotografijų raiška, t.y. savita fotografijų kompozicija, vizualinis turinys atspindi autoriaus braižą. Fotografijų centre atsiduria kelių objektų sankirta, išryškinanti juos abu ir kartu sukurdama vieningą fotografijos visumą. Fotografijų erdvė ir kontekstas neišvengiamai sugestijuoja antrines, simbolines reikšmes.

Konotacinės reikšmės. R. Barthes’o išskirti konotacinės raiškos bruožai (apgaulės efektas, poza, objektas, fotogeniškumas, estetika, sintaksė) V.V. Stanionio kūryboje pasireiškia keliais būdais: objektu, fotogeniškumu, estetika.

Periferijos kaip objekto pasirinkimas kuria daugiareikšmį prasmių lauką.

Pirmiausia pats objektas – periferija – kaip tylaus protesto ženklas fotografijoje atsiranda aštuntojo dešimtmečio pabaigos vadinamųjų maištininkų (Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Algirdo Šeškaus) fotografijoje. Neišvengiamos sąsajos su tuometine periferijų fotografija skatina ieškoti – ką šiuolaikinė periferinė fotografija bando pasakyti, išreikšti? Pakitusi socialinė fotografijų erdvė. Nors objektas tas pats – periferija, joje gausu naujos kultūros ženklų. Sovietmečiu klestėję propagandiniai plakatai šiandienos pasaulyje virsta masinės komercinės kultūros reklaminiais plakatais, skydais. Nepriklausomybės laikais V.V. Stanionio žvilgsnis į reklaminės industrijos pasaulį provokuoja diskusijas apie masinės kultūros, komercijos, meno niveliaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Reklamos jėga slypi sukurtuose vaizdiniuose, o šiose fotografijose apskurę plakatai tarsi nesąmoningai byloja apie tų vaizdinių tuštumą.

Vytautas V. Stanionis. "Šalčininkėliai". 2003 m.

Sunykusius, aptrupėjusius pastatus, kioskus, sovietinius reliktus fotografijoje Alfonsas Andriuškevičius sumaniai pavadino degradavusios kultūros atributais. V.V. Stanionio fotografijoje šalia tarybinės "degradavusios kultūros" jaukiai įsitaiso šiuolaikinio pasaulio vaizdiniai (na ir kas, kad reklamos fotografijose taip pat sunykę, nutriušę). O gal šis sugretinimas deda lygybės ženklą tarp šių dviejų skirtingų polių?

Dailus reklaminis pasaulis įkalinamas senuose, aptriušusiuose namuose, sienose, gatvėse. Paradoksas, o gal tiesiog akistata su kintančia miestelių realybe.

Estetika ir fotogeniškumas. Savita fotografijų kompozicija, techninė raiška (arba, pasak R.Barthes’o, "paveiksliškumas") nepatrauklaus, negražaus objekto vaizdinį paverčia patraukliu estetiniu objektu. Miestelių fotografijose V.V. Stanionis atranda netikėtus, nelauktus, (ne)matomus sienų, namų, gatvių, dangaus santykius. Net fotografijos spalvos tarpusavyje taip koketuoja, kad senas sukiužęs indigo spalvos namelis nejučia tampa įdomia, savita, netgi gražia (nebijokim šio skambaus žodžio) kasdieniškos, banalios aplinkos detale. Taip pat įdomiai, atrasdamas netikėtas, kontrastingas sąsajas Užupio kiemelius, namukus, gatves fiksavo lenkų fotografas W. Prażmowskis. Fotografai, pasitelkdami savitą kompoziciją, raišką, panašiai sutaurina pasirinktus objektus – senus, alsuojančius praeitimi pastatus apsilaupiusiais dažais.

Laikas fotografijose reliatyvus – jame tarsi matomi dabarties simboliai (reklaminiai plakatai), tačiau kartu ir sovietmečio reliktai (įvairūs statiniai, lauko žaidimų aikštelės atributai). Dabartis tampa efemeriška. Dabartinio pasaulio atributai sparčiai nyksta (ir atsiranda naujų), o jų efemeriškumą fiksuoja fotografo kamera. Fotografijos tarsi punktyrine linija nubrėžia "mirusios kultūros" ir šiuolaikinio pasaulio vaizdinio bendrumą.