Dailė

Freudo tapyba ir Venecijos bienalė

Ramutė Rachlevičiūtė

iliustracija
Lucian Freud. "Mergina su baltu šunimi". 1950–1951m.

Šiųmetinėje Venecijoje bienalėje Luciano Freudo retrospektyvinė paroda ir Franciso Bacono tapybos skyrius Giardini įrengtas neatsitiktinai: prieš pusšimtį metų šių dviejų menininkų ir dar Beno Nicholsono tapyba buvo eksponuota Didžiosios Britanijos paviljone Venecijoje.

Jauniausiam Sigmundo Freudo anūkui tapytojui Lucianui Freudui šiemet sukaks 83 metai. Vokiečių kilmės britas, nuo praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio gyvenantis D. Britanijoje ir jau per 65 metus turintis Albiono salos pilietybę – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės figūrinės tapybos meistrų. Jau gerą dešimtmetį jis pats gerbiamiausias D. Britanijos tapytojas, šias regalijas pelnytai paveldėjęs po Franciso Bacono mirties. Lucianas Freudas sėsliai ir uždarai gyvena Londone (išskyrus nedidelius laiko tarpsnius pokaryje, kuriuos praleido tapydamas Paryžiuje ir Graikijoje).

Jo tapybos chronologinė raida prašyte prašosi lyginama su žmogaus odos būkle. Ankstyvuose darbuose prasišviečia šviesus gruntas; tapybos sluoksnis plonytėlaitis, kone vaiskiai akvareliškas ir perregimas it imprimatūra ("Mergina su baltu šunimi", 1950–1951). Čia ryškesnės spalvos dar nepasiglemžė ochros.

Ankstyvoje L. Freudo kūryboje tyrinėtojai įžvelgdavo veristinės, netgi siurrealistinės tapybos atspindžių. Jokių antgamtiškų formų ir jų jungčių nėra, tačiau negailestingai demaskuojantis ir skausmingai griežtas piešinys veikia siurrealistiškiau nei haliucinacijų fiksavimas. Ankstyviems kūriniams pozavo pirmoji žmona Kitty Epstein, žymaus britų skulptoriaus Jacobo Epsteino duktė. 6-ojo dešimtmečio pradžioje tapytojas nenumaldomai stebeilijo į pirmąją žmoną. Modeliai, net ir Kitty, sustirę nuo vujeristinio Freudo žvilgsnio. Per chalato iškirptę iškišusi vieną krūtį, ji kaltai dirsčioja į žiūrovą. Vaizdas dar nesumurzintas, nebjaurintas, galūnės artrito neišsukinėtos, plaštaka grakšti, pirštai ilgi ir dailūs. Veide nėra egzistencinio ar situacinio nuovargio. Tyrinėtojai pastebėjo nervingą chalato, fono, sofos užtiesalo klosčių ritmiką. Herbertas Readas tuomet praminė Freudą egzistencializmo Ingres’u.

Net kai Freudas tapo gėles – "Interjeras Paddingtone" (1951), "Du augalai" (1977–1980), tai užtrunka po keletą metų. Jis teigia, kad rentgenišku žvilgsniu paeiliui skvarbo kiekvieną lapą, nes kiekvienas nusipelnė portretiškos traktuotės. Kaip ir visi Freudo modeliai, taip ir liguistai gebūs augalai – išsekę ir nustekenti.

Pradžioje piešęs, tapęs daugiausia veidus, vėliau dailininkas įjunko į natiurmortus, interjerus, retsykiais urbanistinius motyvus. 7–8-ajame dešimtmetyje vyrų, moterų portretai ir akto žanras "susiliejo". Rezultatas – keistas mišrūnas: nei portretas, nei aktas, o kažkas labai froidiška. Juose itin svarbus interjero, natiurmorto indėlis į bendrą meninį sumanymą. Freudo dirbtuvės aplinka, interjerai – velnioniškai nejaukūs: nubūti, nugyventi, su išduobtais ir nudilusio dermantino minkštasuoliais, su nučiurintomis fotelių atkaltėmis, su murzinomis draperijomis ir numintomis prakaituotomis šlepetėmis.

Paveikslams dažnai būdingas niūrus ir nejaukus apšvietimas, blyški spalvų gama, aštriai kibūs detalių kontūrai. Šokiruoja nepatogios ir trumpalaikės, neretai ekshibicionistiškos modelių pozos, jų diskomfortiška jausena ar net kančios išraiška – taip Freudas priverčia žiūrovą pasijusti vujeristu. Regos seksualizavimas vyksta gana dviprasmiškai ir, man regis, itin individualiai: šiurkštus, storžieviškai plebėjiškas nušalusios ar pageltusios odos, išpampusių varikozinių venų ir nutįsusių krūtų eksponavimas gal ir žadina gyvuliškai smaguriško geismo nuojautą, bet prikišamai atvertos nukarusios ir pavargusios genitalijos skleidžia ne tiek lytinį jaudulį, kiek žudančio nuovargio fluidus. Tai pabrėžia ir dažnai pasirinktas žiūrėjimo į modelį taškas – iš aukštai – bei dideli tuščių grindų plotai pirmame plane.

Kai pagalvoji, kad Freudas modelius tapo lėtai, kartais net kelerius metus, dažniausiai rinkdamasis gerus pažįstamus ir draugus, tai pozavimo istorija kartu yra ir buvimo Freudo studijoje kančios kronika. Gulėti prietemoje ant ankšto raudono jo senelio Sigmundo minkštasuolio ir necenzūruojamai lieti asociacijų nuotekas, rodos, galėtų kiekvienas. Pozavimo Lucianui Freudui (gulėjimo išverstomis šlaunimis, nepatogiai atmestomis rankomis ir atvertomis genitalijomis) technika įkandama tik profesionalui. Reikia itin geros sąnarių būklės, bedruskio stuburo ir apskritai fizinės ištvermės. Dvasinė būklė turi būti kankiniška. Kita vertus, keletą metų tokiomis pozomis pagulėjus Luciano Freudo dirbtuvėje, egzistencinė kančia gali susiformuoti ir kūrybiškumas prabusti. Taip, ko gero, atsitiko Leigh Bowery‘iui (mirė 1995 m.) – subkultūros atstovui, mėgstamam modeliui, kurį Lucianas Freudas su įkvėpimu tapė bent ketverius metus. Dabar ne tiek jo kūriniai, kiek keistuoliškas, tariamai ar tikrai teatralizuotas perversiškas gyvenimo būdas ir jo dokumentacija įterpta į šiemetinės Venecijos bienalės programą.

Ilgainiui drobių dažo sluoksnis vis storėjo, kol vėlyvojoje kūryboje atskiruose ploteliuose susiformavo reljefiškos senatviškos pigmentinės dėmės, ypač veido srityje, kai kuriose kūno vietose. Freudo tapybos sluoksnis suragėjo, kai kur susiplakė nuospaudos. Pavargusi, kupina didžiulės gyvenimo patirties pastozinė tapybos būklė, kur žymūs teptuko, kitų tapybos įrankių pėdsakai – itin meistriška.

Dailininkas nutapė tapytojus Francisą Baconą, Franką Auerbachą ir jo pasirinkimas jau savaime yra reikšmingas. Kas po Freudo mirties galėtų perimti geriausio tapytojo regalijas? Ko gero, kitas vokiečių kilmės britas Frankas Auerbachas (g. 1931); jo tapyba pasižymi lipdytiniu kone horeljefišku tapybos paviršiumi.

Norint kurti neįpareigojančius atokius apleisto sodo kampelius ir susilaukti pasisekimo, susižavėjimo, reikia būti Lucianu Freudu. Matyt, kolekcionieriai ir gerbėjai, galerijose įsigyjantys tokius neva nekalta akimi sukurtus grafikos darbus, įsivaizduoja jų tankmės atvašynuose tūnančius modelius, valandų valandas gulinčius prieš Freudą nepatogiomis pozomis ir negalinčius net menkiausia draperija prisidengti savo nuogybės. Nebent būtum Freudo mama, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, baronas Goodmanas ar Rotschildas. Visus kitus Freudas negailestingai išrengia ir atidžiai stebi valandų valandas. Jis nemėgsta tapyti menkai pažįstamų žmonių, kad jų atvaizdai neatrodytų paviršutiniškai impresionistiški it kelionių etiudai. Ne, Lucianas Freudas keliauti visai nemėgsta. Jis sėdi užsidaręs savo dirbtuvėje ir vis spokso į modelį. Negailestingai skrodžiančiu lyg patanatomo skalpelis žvilgsniu jis skverbiasi po modelio oda, šmižinėja tarp sausgyslių, nuslysta kaulais, milimetras po milimetro vis tikrina odos būklę. Ir visa tai jis vadina refleksyviu žvilgsniu.

Paskutinysis Freudo darbas – lėkštokas ir sentimentalus. Seniokas atšiauria mina dėbčioja į žiūrovą, prie jo kojų it mūza glaudžiasi jaunos moters kūnas, o dar fone žiedais apsipylęs krūmas… Galima teigti, kad Freudo žvilgsnis (tikėkimės, kad tik šįkart) atšipo, ištežo. Menininkas seniokiškai kabinasi į šio pasaulio amžino atgimimo, cikliškumo simbolius, kuriuos taip niekino. Freudas nenoromis pripažįsta savo bejėgiškumą ir kaltai žiūri į žiūrovą. Tai ne Lucianas Freudas dėbčioja į mus, tai amžinybė spokso į Freudą.