Moterų šturmas

Runos Islam videodarbas "Be The First To See What You See As You See It". 2004 m.

Šiųmetė 51-oji šiuolaikinio meno Venecijos bienalė teikė vilties ir iš anksto žadėjo intrigą: pirmą kartą per visus šimtą dešimtį bienalės gyvavimo metų jai vadovauti išrinktos moterys – Maria de Corral ir Rosa Martinez. Toks sprendimas tapo savotišku iššūkiu tradicinei kuratoriaus (vyro) kaip vieno stipraus ideologinio centro institucijai ir kartu sukūrė papildomą spaudimą bienalės kuratorėms, kurios neišvengiamai bus ir yra vertinamos ne tik kaip šiuolaikinio meno pasaulio profesionalės, bet ir kaip moterys kuratorės, kurių valia feminizmo idėjos prasiskynė kelią į reikšmingiausią tarptautinį šiuolaikinio meno renginį. Atrodo, kad tokiam žingsniui prireikė dvigubai didesnės ideologinės galios nei tradiciškai vienetinei autonomiškai kuratoriaus asmenybei. R. Martinez ir M.de Coral kuratorinio darbo principas remiasi postmodernistiniais ir XX a. vidurio feminizmo mene akcentuotais decentralizacijos ir kolektyvinės kūrybos principais, oponuojančiais individualios autoritarinės figūros, eksploatuojančios jai suteiktą galią formuoti globalinį meno pasaulio vaizdą, taisyklėms. Dar nesulaukus bienalės atidarymo pasigirdo nemažai aštrių pastabų ir bendro dominuojančių kritikos sluoksnių susierzinimo. Tai verčia suabejoti, ar tikrai feministinio meno pozicijos šiuolaikinio meno sistemoje yra tokios tvirtos ir priimtinos.

Taigi Veneciją šiemet tiek kūrinių temomis, tiek dalyvių gausumu akivaizdžiai šturmavo moterys. Iš 92 dalyvaujančių menininkų daugiau nei trečdalis yra moterys; tai – rekordinis menininkių skaičius per visą bienalės istoriją. Pagrindiniai prizai taip pat atiteko žymioms menininkėms: už gyvenimo nuopelnus apdovanota garsi Amerikos 8-ojo dešimtmečio radikalaus feminizmo ir konceptualizmo atstovė Barbara Kruger, "Auksiniu liūtu" už geriausią nacionalinį prisistatymą apdovanota menininkė Annette Messager iš Prancūzijos, taip pat parodoje pristatytos Jenny Holzer, Louise Bourgeois, Ghada Amer ir kitos. R. Martines pabrėžė, kad ši bienalė yra ne kas kita, o atviras feministinis iššūkis. Ji tikinti pozityvia diskriminacija ir norėjusi, kad bent pusė dalyvių būtų moterys, tačiau rasti tiek laisvų menininkių buvo sunku, nes jos, be meninės veiklos, turi skirti laiko vaikams, asmeniniams santykiams, o tai trukdo karjerai. Šie dalykai aktualūs ir vyrams, tačiau jie kažkodėl sėkmingai tęsia savo darbus. Moterys negali sau leisti net trumpam atsipalaiduoti, tvirtina R. Martinez leidiniui "The Economist".

Joana Vasconcela. "Nuotaka". 2001 m.

Tarptautinės parodos, pavadintos "Allways A Little Further" ir įrengtos vienoje pagrindinių bienalės erdvių – istoriniame Arsenale – įžanga sensacinga ir ryški. Meno pasaulio partizanės, anoniminė grupė "Guerilla Girls" čia surengė savo akciją. Šalia jau žinomų šūkių čia rodomos ir naujos iškabos, kuriose kvestionuojama pati Venecijos bienalė. Paradoksalūs faktai susipina su provokuojančiais klausimais. Savo intervencijomis jos siekia išmušti meno vartotoją iš mąstymo inercijos ir sukelti abejonių dėl pačios meno sistemos. Tokios akcijos bus aktualios tol, kol meno rinka bus uždara, elitinė sfera, kur pagrindiniai galios svertai koncentruosis specifinių dominuojančių grupių rankose. "Guerilla Girls" teigia: "Mes tebepuolame meno pasaulį už tai, kad jam stinga etikos, už tai, kad jame daug kas tebevyksta tik simboliškai, "dėl akių", dėl to, kad jame tebeegzistuoja stiklinės lubos moterims bei kitų rasių menininkėms, ir dėl kitokių blogybių". Kartu šios grupės dalyvavimas parodo, kad ji sėkmingai įsilieja į vyraujančią tarptautinę meno sceną, padėdama jai prisitaikyti prie naujų sąlygų, sudaryti atvirumo iliuziją ir tik dar labiau įtvirtinti savo dominuojančią poziciją. Kita vertus "Guerilla Girls" veikla efektyvi ir įdomi tuo, kad praplėsdamos meninės kūrybos sampratą politine ir socialine prasme menininkės naudoja žaidimo ir humoro strategijas.

Įžanginę arsenalo erdvę su "Guerilla Girls" dalijasi radikalus Portugalijos menininkės Joana Vasconcelos objektas "A Noiva" ("Nuotaka", 2001). Beveik penkių metrų aukščio sietynas, atkartojantis tradicinių venecijietiškų šviestuvų formas, yra pagamintas iš 14 000 celofanuotų tamponų, kurie šviečia ir blizga tarsi prabangus kalnų krištolas. Netikėtas įprastų pramoninių medžiagų panaudojimas pakeičiant jų funkciją sudaro šio popmeno kalba kalbančio ironiško kūrinio esmę. Vyriškumo ir moteriškumo sampratas savo darbuose jau daugiau nei dešimtį metų apmąsto ir garsi Niujorke dirbanti menininkė Ghada Amer. Industrinėse arsenalo prieigose ji įrengė sodą, pavadintą "Yin Yang" (2005), kur nedideliame rožėmis apsodintame plote įrengti viena kitą papildančių formų baseinėliai. Švelnus kvietimas romantiškam pasivaikščiojimui skirtas tik tam, kad pajustum, jog sodo takeliai per siauri dviem žmonėms, jog vandens lelijos vysta nuo karščio, o skubantis žiūrovas jų gali apskritai nepastebėti. Hipnotizuojančiame Runos Islam videodarbe "Be The First To See What You See As You See It" (2004) žvilgsnį prikausto lėtas rankos žaidimas porceliano indais. Nekantriai lauki šio žaidimo kulminacijos, kai indai vienas po kito lėtai krinta ir dūžta į tūkstančius šukių. R. Islam čia ne tik eksperimentuoja formaliomis kino priemonėmis, bet ir kuria turtingą metaforą bei specifinę moteriškosios patirties simboliką. Ispanijos fotografė Cristina Garcia Rodero mistifikuotas ekstazės patirtis tyrinėja paradoksalaus jungimo principu. Fotografijų cikle "Between Heaven And Earth" skirtingų laikų ir vietų fotografijose dokumentuojamos religinio transo būsenos, atgailos ritualai, eisenos ir suvaidintos seksualinės striptizo šokėjų euforijos. Dvasinė ir kūniška transcendencija čia yra tos pačios prigimties būsenos. Kūno ribas drastiškai peržengia ir skandalinga 9–10-ojo dešimtmečio Londono klubinės subkultūros figūra Lee Bowery. Teatrališkoje instaliacijoje eksponuojami ne tik groteskiški Bowery kostiumai, kur žmogaus kūnas tampa medžiaga, detale ar aksesuaru. Šie performansai sėkmingai diskutuoja apie tai, kas telpa į queer sąvoką, kuri čia sėkmingai praplečiama ir apima ne tik seksualinį identitetą, bet ir įvairias kūno modifikacijas. Mados, fotografijos, dizaino ir performanso priemonėmis aistringai deklaruojamas radikalus buvimas visuomenės normų užribyje ir kūrybos laisvė.

Pilar Albarracķn videoperformansas "I Will Dance on Your Grave". 2004 m.

Bienalė įrodė, kad neprarado savikritikos ir gebėjimo atsinaujinti, o kuratorės metė drąsų iššūkį vyraujančiai tvarkai. Derindamos įvairias meno formas, menininkų kartas, medijas ir lytis jos ne tik kvestionuoja meno ir gyvenimo, tradicijos ir modernumo, aukštosios ir populiariosios kultūros ribas, bet ir sąmoningai kuria kultūrines pasipriešinimo formas. Nors politikoje ir kultūroje dalyvaujančių moterų gausumas nebūtinai reikštų, kad jos neveikia tradicinės sistemos rėmuose, tačiau visuomenėse, kur sprendžiamąsias pozicijas užima vyrai, o patariamąsias – moterys (tarp jų ir Lietuvos), tokios idėjos dar ilgai nepraras savo emancipuojamosios galios.

Ieva Dilytė

P.S.: skiriu COOLtūristėms.