Skirti princesėms

Naujoje Virginijos ir Kazimiero Mizgirių Gintaro galerijoje Aušros Vartų g. 17, didikams Oginskiams priklausiusiame name, į parodos atidarymą susirinkusiųjų laukė kontrastai tarp paprasčiausio rūsio, skirto keičiamų parodų ekspozicijai, ir aukščiausios klasės juvelyrikos, tarp to, kaip įsivaizduojame papuošalus iš gintaro, ir to, ką pamatėme. Pasak Sigito Virpilaičio, gintaras nėra jo mėgstama medžiaga dėl spalvos ir minkštumo. Prieš pusantrų metų ėmęsis kurti papuošalus iš gintaro ir aukso jis galvojęs, kaip panaudoti šias gintaro savybes, kaip paversti jį brangenybe. Mizgiriams, įsigilinusiems į Europos muziejuose esančias gintaro kolekcijas, sumanymas apie gintarą su auksu kilo pamačius senovės etruskų papuošalus. Parodos katalogas atsivežamas į Lietuvą, svarstomos dailininkų kandidatūros ir Gintaro galerijos projekto "Gintaras ir auksas" užsakymas atitenka Virpilaičiui. Rezultatas, kurį matome, atsirado todėl, kad dailininkas turėjo finansinių galimybių naudoti tiek aukso ir gintaro, kiek prireiks, daryti iš jo tai, kas sugalvota, vadovautis vien meniniais, o ne komerciniais sumetimais. Šioje parodoje eksponuojami kaklo papuošalai bei auskarai nėra parodiniai kūriniai, juos galima nešioti – jie dera prie kūno mastelio, yra padaryti iš patvarių medžiagų, o ir kaina, jei būtų parduodami, nestulbintų lietuviškų ar kitokių turtuolių, bet jie … skirti princesėms. Princesės yra tos, kurios, nepriklausomai nuo genealogijos medyje įrašytų faktų, pajustų po devyniais patalais paslėptą žirnį. Asociacija su princesėmis kilo dėl Virpilaičio kūrybos (ir ne vien šios parodos) aristokratiškumo – rafinuoto skonio, bet be išmoktų elegancijos pamokų, žaismingos, bet drausmingos vaizduotės.

Dailininko kūriniuose, kaip pasakose, įmanoma viskas: gintaras nebepanašus į gintarą (skaidrinant autoklave jis įgauna neįprastą balkšvą spalvą), auksas apsimeta kukliu. Medžiagiškosios tapatybės išnykimo, apsimetimo kuo kitu įspūdis toks įtaigus, jog, pavyzdžiui, auskarą iš komplekto "Gyviai" norėtųsi paliesti, kad pajustum, jog nėra glitus kaip vikšras. Bet, kaip ir turėtų būti dekadentiškojo "grožio su šiurpuliuku" atveju, blankaus aukso ir padūmavusio gintaro spalvinė darna žiūrovo estetinį išgyvenimą nusveria grožio link. Gintaras yra organinės kilmės medžiaga ir dailininkas plėtoja asociacijas su gyvąja materija. Perregimuose medūzų "kūnuose" vinguriuoja gijos, tvinkčioja burbulėliai (auskarai "Medūzos"); dideli, bet vizualiai besvoriai (gintaras iš tiesų labai lengvas) egzotiškos gėlės žiedai, perverti aukso "virvele", virsta auskarais ("Žiedlapiai"); tuščiaviduriai varpelio formos auskarai padirbinami iš perlamutrą primenančio gintaro; balto gintaro gabalai išraižomi grioveliais ir tampa panašūs į koralus (kaklo papuošalas "Koralai"). Kita vertus, gintaro medžiagiškosios tapatybės panaikinimas dailininkui nėra savitikslis: pakanka pamatyti tamsaus, pusiau skaidraus gintaro apoteozę "Meduje" ir "Erškėtyje". Klasiškai paprastose šių papuošalų kompozicijose dominuoja gintaro segmentai, o juos jungiantis auksas ir smulkučių brangakmenių blyksniai tik išryškina gintaro šilumą ir sodrumą. Gintaras ir auksas mūsų juvelyrams nėra naujiena. Prisiminkime, pavyzdžiui, skaidrių gintaro gabalų derinį su plonyte švytinčio aukso vielele Birutės Stulgaitės kūryboje. Virpilaičio papuošaluose aukso daug, jis nepoliruotas, švitriniu popieriumi apdirbant aukso lakštų paviršių jam suteikiama tekstūra, graviruojant – faktūra ar ornamentas. Auksas nesipuikuoja tauraus metalo blizgesiu, o atskleidžia savo plastiškumą, gebėjimą pasitarnauti menininko sumanymams. Besidomintiems mūsų juvelyrika individualus Virpilaičio braižas įsiminė buvusiose parodose. "Bižuterijai" iš medinių pagalėlių, plastiko, stiklo, plunksnų, nėrinių, virvelių visad suteikiama elegancijos. O papuošalai iš tauriųjų medžiagų, regis, padaromi lengvai, tartum žaidžiant. Tereikia grąžtu išskobti gintaro gabalo vidų ir suteikti jam gėlės žiedo pavidalą, pakaitom su malachito gabalėliais, kaip žaliais žolynais, pritvirtinti prie "negrabiai" nukalto, bet taškučiais padabinto lankelio – ir bus aliuzijas į primityvą žadinantis kontrastingas "Vainikas". Į vizualiai masyvius baltus gintarus prigręžiojus skylučių jie atrodo lengvi, o drauge su įnoringai išlankstytais aukso strypeliais primena grakštų moderną (auskarai "Skylėti"). Net ir toks, regis, stilistinėms parafrazėms nepalankus šaltinis kaip XVIII–XIX a. papuošalai, be polėkio demonstruojantys brangakmenių, kuriuos vyras įstengia nupirkti savo moteriai, kiekį ir kainą, interpretuojamas išradingai: granatų, perlų ir gintaro pakabukų eiliškumui kaklo papuošale negresia monotonija, nes ir didesni, ir miniatiūriniai gintarai išraižyti kiauraraščiu, jiems suteikti kuo įvairiausi – pusmėnulio, kryželio, taurės, pumpuro – pavidalai; panašių formų yra ir tarp gintaro segmentų įterptos aukso detalės ("Smulkusis"). Vienu žodžiu, ilgai nenukreipsi akių nuo šį papuošalą nešiojančiosios kaklo, tad jis nėra vien vitrina brangenybėms. Žaidžiančio demiurgo vaidmens ėmęsis postmodernistas kiekvienam savo kūriniui suteikia išskirtinumo, tad auskarų poroje nėra vienodų auskarų, o ir kaklo papuošalo segmentai, paprastai išdėstomi simetriškai, čia visi skirtingi, nes leidžiama nepaisyti akivaizdžios ir banalios tvarkos. Asimetrija, plastiškai modeliuojami paviršiai, jų faktūra, tekstūra, atspalviai, optinis šiltumas ir lengvumas – visa tai Virpilaičio papuošaluose dera be išoriškų pastangų, galinčių niekais paversti atsitiktinumo, neužbaigtumo įspūdį, kurio pasiekti sugeba tik didelis talentas ir tobula meistrystė.

Nebenorėdama kartoti iš dailės kritikos apyvartos išnykusių pakylėtų žodžių tepridusiu, kad paroda "Gintaras ir auksas" – įvykis mūsų dailės gyvenime, kad ši Mizgirių įsigyta kolekcija puikiai reprezentuos Sigito Virpilaičio kūrybą ir lietuvių juvelyriką visur, kur bus rodoma.