Pirmasis

Kalbantis šokis

"Dezdemona" atskleidė naujas baleto trupės galimybes

Vita Mozūraitė

iliustracija
Eglė Špokaitė (Dezdemona) ir Aurimas Paulauskas (Otelas)
M. Raškovskio nuotr.

Gegužės 22 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pasižiūrėjusi Anatolijaus Šenderovo (muzika) ir Kirilo Simonovo (choreografija) baletą "Dezdemona", su malonumu ir atlaidumu metu pirštinę garsiai JAV šokio kritikei Annai Kisselgoff. Pakelkite, madam! Prieš keletą metų Rusijos choreografo Boriso Eifmano trupės pasirodymų JAV recenzijoje Jūs parašėte, kad pasauliui metas liautis ieškojus geriausio choreografo – juo besąs B. Eifmanas. Atleidžiu Jums šį arogantišką pareiškimą, nes Jūs nematėte K. Simonovo "Dezdemonos". O šis choreografas turi potencijos gerokai paklibinti "geriausiojo" postamentą.

"Dezdemona" – puikus, ilgam įsimenantis Vilniaus festivalio startas. Spektaklio kūrybinė trupė pasiekė pastaruoju metu baleto spektakliuose retai bepasitaikančią vienovę. Keliu skrybėlę prieš K. Simonovą, nes jam pavyko tai, kas nepavyko nė vienam choreografui, iki jo dirbusiam su LNOBT baleto trupe. Keliu skrybėlę, nes jis suvaldė sudėtingą muziką ir pasitelkęs įtaigią plastinę kalbą pavertė ją gyvu pasakojimu.

K. Simonovas puikiai suderino klasikinio ir šiuolaikinio šokio stilistiką sukurdamas itin raiškią šokio kalbą. Jis sugebėjo įžvelgti kiekvieno šokėjo individualias fizines savybes, pritaikyti jiems judesius, padedančius geriausiai atskleisti atlikėjo galimybes. Išties šis baleto spektaklis – labiau šiuolaikinis nei neoklasikinis, tačiau jame svarbi ir vizualumo estetika.

Choreografas ryžosi į daugeliui žinomą istoriją apie meilę ir pavydą pažvelgti Dezdemonos akimis. Jaunoji Mauro žmona tarsi per sapno rūką žvelgia į visus įvykius, nevalingai dalyvaudama juose tiek, kiek leidžia sapno būsena. Tad visi įvykiai perpasakojami fragmentiškai, tačiau neprarandamas nė vienas svarbus laiko dvasiai nepaklūstančios dramos niuansas.

Bręstančio konflikto stūmokliu tampa ne tradicinė skepetaitė, bet didelė raudona skara, simbolizuojanti meilės jausmą. Ji keliauja iš rankų į rankas, sukeldama pačius įvairiausius jausmus, apgaubdama moterų pečius, kaitindama vyrų aistras.

Choreografui geriau pavyko sukurti pirmąjį veiksmą. Jame jis itin subtiliai jautė muzikines frazes, o jų sukuriamą atmosferą pajungė savo idėjoms. Jei lygintume šokio spektaklį su drama, antrasis veiksmas buvo kiek "prituščiažodžiautas", ištęstas, o A. Šenderovo muzika ėmė "vilkti" K. Simonovo choreografiją paskui save. Atrodė, kad choreografui jau nebepavyko judesiais suvaldyti paskutiniųjų mizanscenų. Gausiai scenoje besiverčiantys dūmai, matyt, turėjo priminti sapną (ar kas nors iš jūsų miegodami sapnuojate dūmus?). Ir nors pabaigoje juose klaidžiojantys šešėliai atrodė efektingai, saikas vis dėlto buvo prarastas ir kartais susidarydavo įspūdis, kad dūmais choreografas maskuoja savo bejėgiškumo akimirkas.

Dezdemonos vaidmenį sukūrusi Eglė Špokaitė rado naujų niuansų savo jau taip lengvai atpažįstamų, beveik jos asmeniniais šablonais virstančių judesių arsenale. Ji pabrėžė Dezdemonos nuoširdumą, vaikišką naivumą. Kartais likdama Jago ir Emilijos šešėlyje ji tik dar labiau pabrėžė savo nevalingą dalyvavimą tragedijoje. E. Špokaitės aktorinis meistriškumas, išraiškingas žvilgsnis, "žodžius beriančios" rankos, niuansuotas judesių valdymas vėl patvirtino, kad šios balerinos kūrybinė branda negali būti prilyginta snaudimui ant laurų.

Nustebino Aurimo Paulausko Otelas. Romantiškų svajotojų vaidmenų atlikėjas netikėtai savyje atrado visai nepažįstamą pusę. Talentingas choreografas sugebėjo įžvelgti visai naujas aukštaūgio ilgarankio šokėjo galimybes ir itin protingai jas išnaudoti. Tiesa, dar reikėtų paieškoti detalių Otelo charakteriui kurti ir jo veiksmams pateisinti, tačiau vaidmuo dar labai šviežias, šokėjui reikia su juo "susigyventi".

Puikų tarpusavyje itin derančios poros duetą sukūrė Eligijus Butkus ir Miki Hamanaka. Tiesą sakant, jie abu gerokai užgožė kitus veikėjus, abu pasirodė puikiai valdantys šiuolaikinio šokio stilistiką. Vaidmens išbaigtumu žavintis E. Butkaus Jagas – itin ryški, valinga, klastinga asmenybė. Kiekvienas jo judesys – kupinas prasmės, energija panaudojama ne kūno galimybių demonstravimui, o vaidmens kūrimui. Jo partija pagrindinių herojų vyrų trio (būgnais akompanuojant Arkadijui Gotesmanui) – mažutis šedevras, patvirtinantis staigią šio šokėjo technikos brandą.

iliustracija
"Dezdemona". I veiksmas
M. Raškovskio nuotr.

E. Butkaus Jagui labai vykusiai antrino Emilija – M. Hamanaka. Jos judesių automatizmas, sausumas, išbaigtumas šįkart padėjo kurti Jago įrankiu tampančios moters charakterį. Akį traukė ne tiek techniniai gebėjimai, kuriais ši šokėja mėgsta "sublizgėti" klasikiniuose baletuose, bet jos gaivališkumas ir judesių suderinamumas su Emilijos charakterio bruožais.

Aurelijaus Daraškevičiaus Kasijus jungė karininko vyriškumą ir įsimylėjusio jaunuolio jautrumą. Specifinė šokėjo išvaizda, charakteringi įtempti judesiai dažniausiai jam praverčia kuriant neigiamus ar bent jau simpatijų nekeliančius personažus, tačiau "Dezdemonoje" jis sugebėjo atsikratyti klasikinių baletų charakteriniams vaidmenims būdingų klišių. Ir tuomet prieš akis iškilo šekspyriškas bevalis Kasijus.

Rūta Kudžmaitė iš menkų detalių sugebėjo sulipdyti įsimenantį Bjankos vaidmenį. Jos Bjanka – tai aikštingumo ir švelnumo mišinys. Ją buvo tiesiog malonu stebėti scenoje – išraiškingi judesiai, apgalvota jų traktuotė.

Pagyrimų nusipelno daugelis kordebaleto artistų. Nemaniau, kad atsiras choreografas, gebantis ne tik išjudinti naujovių vengiančią LNOBT kordebaleto masę, bet ir parodantis, kad ta masė sudaryta iš ryškių individualybių. Plačiais ir ryškiais judesiais, kaip paprastai pastaruoju metu, ypač išsiskyrė Rasa Taučiūtė, vidine energija traukianti paskui save visas kordebaleto šokėjas. Igoris Zaripovas, Tomas Cezaris, Donatas Bakėjus buvo vyrų grupės centras. O svarbiausia – jie visi – visi! – puikiai jautė šiuolaikinio šokio stilistiką, sugebėjo ją visiškai suvelti ir paversti kažkuo neatpažįstamu, ko nerasi kituose šiuolaikinių choreografų spektakliuose.

"Dezdemonos" scenografiją sukūrė Emilis Kapeliušas. Scenoje stovintys grebėstai priminė senų burinių laivų kapines, dvelkiančias buvusia šlove ir keliančias baugulį. Išmoningo apšvietimo dėka šių grebėstų – buvusių stiebų, rėjų ir španhautų – šešėliai ant grindų įkalino spektaklio veikėjus labirintuose, kuriuose šie blaškėsi kankinami savo aistrų ir troškimų.

Antrajame veiksme horizonte stūksanti pusiau suirusi arklio figūra atrodė gan mįslinga ir kėlė daugybę asociacijų, kurios visai netiko spektaklio atmosferai. Tačiau kai pačioje pabaigoje dūmuose paskendęs Otelo siluetas tempia tą pseudopaminklą žlungančiai valdžiai, ima kilti Trojos arklio, atnešusio vos kelis pavydo lašus į Otelo sielą ir tuo atvėrusio vartus emocijų srautui ir mirčiai, įvaizdis.

Charakterius akcentuoti padėjo ir Stefanijos Hanaldos Graurogkaitės kostiumai. Kukli, kaip ir dera kariui, Otelo apranga leido sukurti tamsiaodžio asketo įvaizdį, o kartu leido išvengti tiesmukos banalybės – juodo grimo.

Apgalvotos Dezdemonos suknelių spalvos ir pasiuvimas ne tik pabrėžė vyksmo ir jos nuotaikų "tamsėjimą", bet ir paryškino pačios E. Špokaitės šokio galimybes.

Itin įdomūs ir originalūs pasirodė Jago ir Emilijos kostiumai – šiuolaikiški, dvelkiantys blogio pradu, pabrėžiantys charakterių tamsumą ir šokėjų raišką.

Kitą sezoną šis spektaklis turėtų tapti LNOBT repertuariniu spektakliu. Turint omenyje, kad pastaruoju metu beveik visi nauji šiuolaikiškesni pastatymai greitai ir nepastebimai nueina nebūtin, "Dezdemonai" norėtųsi palinkėti ilgesnio nei jos protagonistės gyvenimo.