PAREIŠKIMAS

Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Vladimirui Prudnikovui

Vilniaus miesto savivaldybės merui Artūrui Zuokui

Lietuvos ambasadorei prie UNESCO Inai Marčiulionytei

Seniausi kino archyve išlikęVilniaus vaizdai – 1920-ųjų metų. Vėliau kone per šimtmetį apie Vilnių ir senamiestį kinematografininkai sukūrė ne vieną dokumentinį filmą, jis buvo ne vieno (ir ne tik lietuviško) kino filmo veiksmo vieta. Tose kino juostose galima pamatyti pastatus, kurių nebėra, ištisus kvartalus, dingusius po karo, naujas statybas – beveik šimtmetį vykusią miesto kaitą.

Bet pastarųjų metų Vilniaus senamiesčio kaita kelia visuomenės, o kartu ir mūsų, susirūpinimą. Miestas, be abejo, turi vystytis ir plėstis. Bet plėstis išsaugant tas tikrąsias vertybes, dėl kurių UNESCO jį įtraukė į Pasaulio paveldo vertybių sąrašą.

Tačiau matome, kaip senamiesčio širdyje, Pilies ir Didžiojoje gatvėse, pirmieji senųjų pastatų aukštai virsta stiklo vitrinomis, kaip virš viduramžiškų stogų kyla mansardos, o kai kur ir nauji aukštai, kaip naikinama unikali žalių kalvų fone bažnyčių bokštais skambanti Vilniaus panorama – tai, kas anksčiau atviliodavo į Vilnių mūsų kolegas kinematografininkus ir kitus svečius.

Vilnius nėra dekoracija, kurią galima pastatyti vieno filmo gamybai. Miestas augo šimtmečiais, kiekviena epocha paliko jame savo statinius, sulydė į vieną ansamblį ir stebuklingai išsaugojo šį autentišką vientisą senamiestį iki mūsų dienų.

Esame susirūpinę, kad veržlūs ir agresyvūs statytojai nesunaikintų tikrųjų vertybių – senojo miesto, jo nepakartojamo kraštovaizdžio, kurį Lietuvos Vyriausybė, pasirašydama UNESCO Pasaulio paveldo apsaugos konvenciją, pasižadėjo išsaugoti ateities kartoms.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Visuotinis susirinkimas

2005 m.