Taisyklingos meilės nebūna

"Pasiklydę vertime"

Filmų sukūrimo motyvai gali būti įvairūs. Filmai kuriami sau. Kuriami žmonėms. Televizijos žiūrovams. Pragyvenimui. Kad taptų legenda. Dažniausiai motyvai atsiskleidžia jau po kokių dešimties minučių. Sophia Coppola, matyt, kuria filmus dar ir todėl, kad nori suvokti save. Tačiau taip ji padeda ir kitiems – sutrikusiems, pasiklydusiems jausmuose ir šiame pasaulyje, nelaimingiems ir nusivylusiems. Netikite, kad padeda? Tada pasižiūrėkite jos 2003 m. sukurtą filmą "Pasiklydę vertime" (LNK, 7 d. 22.40). Jei filmas nesujaudins, vadinasi, Jums jau niekas negali padėti.

Coppola pasakoja apie jauną filosofę, kuri kartu su vyru atvažiavo į Japoniją. Vyras fotografas dirba, o žmona nuobodžiauja viešbutyje. Tačiau taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Jauna moteris (puikioji Scarlett Johansson) iš tikrųjų išgyvena gyvenimo krizę – ji abejoja viskuo – ir savo meile, ir pašaukimu. Tame pačiame viešbutyje ji sutinka giminingą sielą – garsų Holivudo aktorių (Bill Murrey), kuris atvažiavo filmuotis stipraus gėrimo reklamoje. Aktorius taip pat jaučiasi pasiklydęs – jo karjera nejuda pirmyn, nors iš pirmo žvilgsnio viskas ir gerai: žmona įrenginėja naujus namus, kuriuose tėvelio laukia vaikai. Tačiau ir jis jaučia tą patį neišsipildymą, kuris staiga prislėgė jaunąją filosofę. Režisierė suveda tuos du skirtingus žmones, leidžia jiems klajoti po fantasmagorišką Tokiją ir surasti tai, kas anksčiau buvo vadinama sielų draugyste. Svetimas miestas (ir dar toks neįtikėtinas kaip Tokijas) visada priverčia skausmingiau išgyventi savąją vienatvę ir nusivylimus. Vienas kitame atramą radę herojai, be abejo, išsiskirs, bet jiems liks tas žodžiais neįvardijamas jausmas, kurį jie patyrė būdami kartu.

Coppola leidžia mums patiems įvardyti tai, kas atsitinka herojams, nes "Pasiklydę vertime" nuaustas iš nuojautų, poteksčių, to, ką pats žiūrovas (sulig savo patirtimi) įdės į filmą. Tačiau kartu tai ir pasvarstymas apie susidūrimą su svetima civilizacija ir svetimu mentalitetu. Jis pateikiamas dvejopai: rodant japonų bandymus inkorporuoti vakarietiškąją kultūrą ir pagrindinių herojų – amerikiečių klajones po miestą, bendravimą su naujais ir senais pažįstamais. Anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka pasiklysti – svetimame mieste ar savo jausmuose, todėl "Pasiklydę vertime", manau, yra iš tų filmų, kurie dar ne vienai sinefilų kartai bus kultiniai.

Jeanas-Pierre’as Jeunet niekad neslėpė, kad jo filmas "Amelija iš Monmartro" (LTV, 3 d. 21 val.) sukurtas tam, kad praskaidrintų kitų gyvenimą. Filmo herojė Amelija (Audrey Tautou) daro paprastus stebuklus, nes nori, kad visi būtų laimingi. Ji gyvena tarp vienų keistuolių, kuriems, regis, niekad nepavyks nieko nuveikti, bet Amelijai sekasi. Ji įrodo, kad net šiame pasaulyje, kur tiek daug keistų, absurdiškų ir nereikalingų daiktų, vis dar yra vietos paprastiems jausmams. Gal jų vengiantys todėl ir atrodo keistuoliai, kad nenori tuo patikėti? Prisipažinsiu, nesu didelis "Amelijos…" gerbėjas, filmas man iškart pasirodė pernelyg saldus, lengvai nuspėjamas, bet pavasario avitaminozei gydyti jis visai tinka.

Ta avitaminozė labai pavojinga televizijos žmonėms. Gal todėl jie kaskart užduoda mums vis naujų klausimų, į kuriuos nėra atsakymų? Šią savaitę "Panoramos" verslo žinių vedėja nežinia kodėl gėrė arbatą LTV bufete. Dramaturgiškai tai nebuvo niekaip susieta su nė vienu laidos siužetu, užtat mergina pademonstravo, kad LTV vedėjai neišmano šiuolaikinio etiketo – pliaupė arbatą neišėmusi arbatžolių maišelio iš puoduko. Paskui, tiesa, jį ištraukė, bet ilgai "nugręžinėjo" apvyniojusi apie šaukštelį – būtent taip, kaip griežtai draudžia naujausios "savoir vivre" taisyklės. Gal tai ir smulkmena, bet kadangi viskas buvo rodoma stambiu planu, per pagrindinę žinių laidą, todėl neišvengiamai kyla klausimai. Kas atsakys, kodėl buvo rodoma ši arbatos ceremonija? Kad žiūrovai gertų arbatą ir patys gintųsi nuo vedėjų avitaminozės?

Vitaminų gamybą organizme skatina juokas. Todėl rekomenduoju Vladimiro Motylio kultinį filmą "Baltoji dykumos saulė" (BTV, 7 d. 21.35). Tai – ypatingas filmas, iš kurio į plačiąją šalį kadaise pasklido daug "sparnuotų frazių", kad ir tokia: "Rytai – subtilus dalykas". Gaila, kad ne visi Rusijoje dabar ją prisimena. "Baltoji dykumos saulė" nepaseno iki šiol, nes filmo kūrėjai tikrai subtiliai "apžaidė" masinę imperijos gyvenojo pasąmonę ir surado jai puikią struktūrą – amerikiečių seniai savajai pritaikytą vesterną.

Būsimiems ir esamiems kultūrologams bei politologams rekomenduoju šį filmą palyginti su Warreno Beatty "Diku Treisiu" (TV3, 3 d. 23.05), nes šio filmo pagrindas – komiksas, su kuriuo užaugo kelios amerikiečių kartos. Sako, komiksai taip pat formuoja mentalitetą. Tokio įvairiapusiško auklėjimo pasekmes galima pamatyti Haroldo Ramiso filme "Sutrikęs gangsteris" (LNK, 3 d. 20.25). Filmo kūrėjai pasirinko visus amerikiečius jaudinančią temą – psichoanalizę. Komedijos herojus yra gangsteris (Robert De Niro), kuriam iškyla rimtų psichologinių problemų. Todėl jis kreipiasi į garsų psichoanalitiką. Filmo išeities taškas yra psichoanalitikų mėgstama situacija: dviejų visiškai skirtingų gyvenimo nuostatų, požiūrių, vertybių suartėjimas. Žodžiu, visi mes žmonės, bet po tokių filmų tampa aišku, kad kol Seime nebus nors vieno psichoanalitiko etato, apie tautos išrinktųjų sveikatos problemas girdėsime nuolat.

Kine visos problemos dažniausiai susijusios su meile. Pavasaris skatina ne tik avitaminozę. Todėl šią savaitę nepristigs ir meilės istorijų. Jos nelabai "taisyklingos", bet juk taisyklingos meilės nebūna. Kadaise daug vilčių teikęs prancūzų režisierius Jeanas Claude’as Brisseaud filme "Baltos vestuvės" (BTV, 3 d. 22.45) pasakoja apie provincijos filosofijos mokytoją (mano mėgstamas Bruno Cremeras), kuris įsimyli savo mokinę (Vanessa Paradis). Luiso Mandoki "Baltoji užkandinė" (TV3, 1 d. 22.55) – apie turtingą jaunuolį (James Spader) iš geros šeimos, kuris įsimyli daug už save vyresnę baro padavėją (Susan Sarandon). Tačiau jei jus domina šis tas daugiau nei meilės galvosūkiai, paaukokite trečiadienio naktį: LTV "Elito kinas" (6 d. 23.10) rodo kultinio prancūzų režisieriaus Leos Caraxo filmą "Pon Nef meilužiai" (1991). Prakeiktos meilės istorijos herojus suvaidino Juliette Binoche ir Denis Lavant’as. Šis filmas – savotiška postmodernistinio kino enciklopedija, režisierius į jį sudėjo viską, ką myli kine. Bet kartu jis tapo ir didžiausiu Caraxo pralaimėjimu: kelerius metus filmuotas filmas ir specialiai jam sukurta gigantiška Naujojo tilto Paryžiuje dekoracija sužlugdė ne vieną prodiuserį, pagaliau ir patį režisierių. Tačiau dar kuriami "Pon Nef meilužiai" tapo legenda. O kinas gyvas būtent legendomis.

Jūsų – Jonas Ūbis