Pati sau mūza

Jauna fotografė Monika Požerskytė, šiais metais baigianti fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, antrą kartą tampa savo pačios fotografijų objektu pirmojoje personalinėje parodoje "Įkvėpimas, arba Pati sau mūza". Prieš keletą metų fotografė sukūrė fotoatspaudų ciklą ant drobės "Privatu", kuriame intymias gyvenimo detales ir būsenas leido suvartoti svetimam žiūrovo žvilgsniui. Moters išsiviešinimo praktika pastaruoju metu buvo pakankamai populiari fotografijoje, videomene ir interneto projektuose. Sakytum, pačios moterys taip bando paneigti savo mitišką kūną – vyriškos vaizduotės konstruktą. Moteris dažniau save linkusi matyti kasdieniškai paprastą, o ne kaip idealizuotą geismų objektą. Tendencingai griaunant "tobulai seksualios moters" stereotipus kuriamas moteriškas žvilgsnis į moteriškumą. Šį kartą M. Požerskytė fotografuoja save, fotoaparatu išlaikydama "meilužio distanciją" (Valentinas Klimašauskas) ir, manau, gerokai šaiposi iš to tobulo mūzos vaizdinio "meilužio" akyje.

Kapitalistinių santykių pasaulyje mūza, sakyčiau, yra tapusi modernistine atgyvena. Mažų mažiausiai mūza nebetikima. Šiais laikais mūzų daugiau galima rasti televizinėje produkcijoje, žurnalų viršeliuose ir kituose masinės informacijos kanaluose, o ne menininkų darbuose.

Tradiciškai mūzos yra vyrų reikalas. O vyriškas žvilgsnis mūzą mato kaip erotišką nepriekaištingų formų kūną, stimuliuojantį vyriškas fantazijas. Neseniai poetė Agnė Žagrakalytė sarkastiškai klausinėjo, ką reiškia būti mūza: "Būseną, profesiją, prievolę? Mūza ir mylimoji – tas pats? Ar turi reikšmės įvairūs fiziniai duomenys – amžius, plaučių tūris, kūno apimtys strateginėse vietose? Būti įkvėpimo sukėlėja – reiškia dirbti reanimacijos brigadoje ir mokėti prijungti deguonies pagalvę? Kokios mūzos pareigos?" Ne vienas tikriausiai yra matęs gana vidutinišką holivudinę komediją "Mūza" (1999), kurioje Sharon Stone "kokybiškai" įkvėpinėjo garsiausius Holivudo režisierius ir scenaristus, tapdama jų sėkmės garantu. Ši mūza buvo šiokia tokia išimtis "mūzų vaizdiniuose" (gal todėl, kad iš komedijos?): ne meilužė, o emancipuota ir įnoringa moteris, gelbėjanti vyriją iš kūrybinių krizių, subtiliai jiems siūlanti genialias idėjas (jos atneša pripažinimą bei finansinį pelną).

M. Požerskytė atsakymus sufleruoja savęs pačios reprodukcijomis, pati save įkvėpdama ir tapdama pati sau "mūza": veidų serija išsitęsia medinių lentų, paplūdimio smėlio ir pienių pievos fone. Fotografė "sukonstruoja į ją nukreiptą žvilgsnį ir suformuoja stebėtojo poziciją; autorė priverčia suktis kartu su ja, taip priversdama pasijusti aplink autorės orbitą skriejančiu palydovu" (V. K.). Jokie vyriški žvilgsniai čia nedominuoja. Autoportretų serijoje fotožvilgsnis nenuslysta žemiau kaklo duobučių, narciziškai mėgaujamasi kūno natūralumu ekstatiškose veido ekspresijose, neslepiant abjektiškai atsivėrusių veido porų.

M. Požerskytės fotografijos yra "mėsėdžių kartos" produkcija, kritiškai mintanti "žolėdžiais" (Romualdo Požerskio terminai). Kultūriniai mėsėdžiai pasižymi kritiškai agresyvesniu ir reflektyvesniu plūstančios informacijos apdorojimu. Požerskytė kvestionuoja ir ardo tradicines ir simbolines tvarkas ironiškai dekonstruodama stereotipiškus seksualumo įvaizdžius, tarsi sakydama: "Mes esam tokios, ir mums nuo to nė kiek ne blogiau". Įkvėpimo euforijai ir išsilaisvinimui nereikalingas pašalinis disciplinuojantis žvilgsnis.