Egzistencinės atvertys

Saulė S. Kisarauskienė. "Graikų tragedijos motyvai"

Kovo mėnesį galerijoje "Kairė–dešinė" turėjome retą progą išvysti savitos kūrėjos – grafikės, tapytojos Saulės S. Kisarauskienės moliotipijų parodą (beje, vasarį jos moliotipijos eksponuotos ir kameriškesnėje "Rotundos" erdvėje).

Nors stengiuosi išvengti emocinės retorikos (kad ji nesuprastinų kūrybos), tačiau šįsyk, mąstant apie S. Kisarauskienės kūrybą ir gyvenimą, ji nejučia prasiveržia: nesupratimas, neįvertinimas, nonkonformistinė laikysena, išdidi vienatvė.

Autorė ypač dramatiškai išgyveno sovietmetį. S. Kisarauskienės kūryba beveik porą dešimtmečių – nuo E. Mieželaičio knygos "Autoportretas. Aviaeskizai" pasirodymo 1962 m. – buvo ignoruota, neįsileista į parodas. Šios iliustracijos, kaip ir visa Saulės kūryba, buvo modernistinės – sąlygiškesnės, atmetančios tiesiogines nuorodas į realybę ir ieškančios apibendrintų simbolių, ženklų. Jos paveikė tolesnę lietuvių grafikos raidą, jos modernėjimą.

Saulės Kisarauskienės kūryba įtaigi – tiek koncepcijos, tiek formos, kompozicijos prasme – minimalistine raiška, subtiliomis kompozicijomis.

Dauguma darbų sukurti 2004 m., tačiau kai kuriuos ženklina įrašas "1964–2004", tarsi rodantis kūrybos tematikos tęstinumą. Autorės žodžiais, "tarp pirmųjų bandymų yra ir tos temos, kurios išliko iki šiol... Ši paroda – lyg bandymas atsisveikinti su anais laikais ir su anuomet taip mėgstama moliotipijos technika bei savomis literatūrinėmis antikinėmis temomis".

Autorei ypač svarbios ir aktualios kultūrinės, ypač literatūrinės, poetinės potekstės. Eksponuojamos ciklų "Graikų tragedijos motyvais", "Trys prie stalo" , "Bėgančios moterys" moliotipijos (nors dauguma jų – bevardės kompozicijos). Tad svarbios tiek graikų (tragedijos), tiek Biblijos, tiek ir Rytų literatūros paveldo ("Tūkstančio ir vienos nakties") parafrazės.

Šioje parodoje, kaip ir visoje Saulės kūryboje, ryškiai skleidžiasi moters tema, kurią autorė perteikia pasitelkdama antikinių tragedijų herojes – Antigonę, Medėją, Ismenę, Elektrą. Visos jos, perfrazuojant autorę, atveria plačią dramatiško moters likimo amplitudę. Skausmingas ir tragiškas patirtis, kurios ir šiandien lieka "aktualios, nepasenusios, tik dar labiau užaštrėjusios prisipildžiusios papildomų prasmių". Šių motyvų užuomazgos – eskizuose, ofortuose.

Figūros deformuotos, abstrahuotos, geometrizuotos, tačiau nevienodai: vienos – figūriškesnės ("Rytų moterys", 1964–2004); kitos – gerokai modifikuotos, transformuotos, tarsi virstančios beformiais sudarkyto gyvenimo gniutulais ("Kompozicija", 1973–2004); trečios (nors jų ne tiek daug) – grynos abstrakcijos ("Šitos yra vienatvės durys", 2004; "Tyla I–II", 2004).

Moliotipijų kompozicijas formuoja įstriži erdvių padalijimai, kelių susikertančių erdvių plokštumos, kurias sukuria kontrastingų spalvų plotai. Anot Saulės, ji per skirtingas erdves, tiksliau – per jas kuriančią spalvą, stengiasi pralįsti pro plokštumą, prasiveržti pro materijos, o gal ir gyvenimo sąlygiškumą.

Didelė svarba tenka spalvai. Dažni rusvų ir žalių, raudonų ir juodų spalvų kontrastai, paryškinantys įtemptą, dramatišką žmogaus situaciją. Pvz., moliotipijoje "Graikų tragedijos motyvais" (1973–2004) žalios ir raudonos spalvų kontrastai sukuria dramatinę įtampą: rymanti ir beveik visą paveikslo plokštumą užimanti raudona moters figūra kontrastuoja su žalia plokštuma. Fonas dažniausiai – pilkšvas, prigesintas, kontrastuojantis su ryškiomis figūromis. Apskritai autorė nevengia kontrastų – spalvų, erdvių, formų.

Iš pirmo žvilgsnio dauguma moterų figūrų atrodo nejudrios – rymo prie lango, panarinusios galvas, lyg jas slėgtų sunki likimo našta. Autorės mėgstami lango durų motyvai – tarsi savotiškos kitos gyvenimo plotmės, kitos – gilesnės – egzistencinės, gal ir anapusinės realybės atvertys.

Tačiau darbų visuma išsaugo tam tikrą pusiausvyrą – kontrastų, priešingų polių vienybę: šalia dramatiškų yra ir ramybe alsuojančių darbų, tarsi atveriančių kančios išgrynintą sielą, katarsio, nušvitimo situaciją ("Tyla I–II", 2004; "Šitos yra vienatvės durys", 2004). Čia kontempliacijos erdvę sukuria tarsi savotišką tuštumą atveriantis formų ir spalvų minimalizmas, švelnių melsvų, žalsvų atspalvių tonai.

Parodoje eksponuojami darbai, sukurti moliotipijos technika (pirmasis ją išrado skulptorius A. Ambraziūnas), primena aliejinę tapybą. Šią originalią techniką autorė įvaldžiusi jau seniai – nuo 1964 m. Savotiškai ir originaliai jungiami grafikos (raižoma ant molio plokštės) ir tapybos (plokštelė dengiama storu aliejinių dažų sluoksniu) elementai.

Nors S. Kisarauskienės kūryboje ir galima įžvelgti tam tikrų įtakų (geometrizuotos suerdvintos formos primena V. Kisarausko kūrybą; jaučiama P. Cezanne’o, kubizmo, ypač P. Picasso įtaka), tačiau 7–10-ojo dešimtmečių lietuvių dailės kontekste ji lieka savita ir savaip vieniša.

Saulės kūryba pakeri autentika, apnuogintos žmogaus dramos atvertimis. Skaudžiai patiriamas ir gyvenimo, ir kūrybos sąlygiškumas, nors gyvenimas, pasak autorės, tarsi papildo šiuos kūrinius.

Tai kūryba, kiek kitaip pakreipianti ir patį žvilgsnį – nesitenkinti vien formalia analize, o ieškoti gilesnių egzistencinių poteksčių.