Tapyba kaip hobis

Djordje Ozbolt. "Maras". 2005 m.

Mano babytės namuose ant sienos kabėjo toks aksominis rytietiško stiliaus kilimas. Sodraus vyšninio kolorito, gal 2 x 1,5 metro. Su gražuolėmis, kurias vaikystėje laikiau princesėmis. Šiandien manau, kad greičiausiai tai buvo haremas. O aš įsivaizduodavau save tarp jų… Mano mintyse jos visos atgydavo ir šokdavo, dainuodavo. Ta pasaka man žadindavo vaizduotę. Naivaus mergaitės žvilgsnio tuomet dar nebuvo sudergusios jokios protingos knygos. Ir juolab nebuvo man žinomi Karlo Marxo raštai, išmoningai tikinantys, kad tapyba yra bergždžias užsiėmimas. Negana to, dar ir kenksmingas visuomenei. Bent jau taip teigiama pakvietime į Djordje Ozbolto parodą "Idib. Projektų" galerijoje: "Tapyba yra pats beprasmiškiausias žmogaus hobis. Ir tai yra hobis, nes tik kvailiems ir tingiems buržua gali atrodyti, kad tai yra profesija... o tapyba ant drobės yra ypatingai švaistūniška, turint galvoje, kad drobė gali būti panaudota aprengti milijonus skurstančiųjų ir alkstančiųjų..." (K. Marx "Paper on Hobbis and Pastimes", Rheinische Zeitung, 1842).

Tad nuėjusi į D. Ozbolto tapybos parodą aš jau nebežiūrėjau į ją vaikišku žvilgsniu, tiesiog besidžiaugiančiu naiviais piešinėliais. Juolab kad mano gerai temperuotos akies nebedžiugina paprasti Pilies gatvės tapybos malonumai ir tiesioginė kūrybinio džiaugsmo raiška pasitelkus spalvas, kurią, apeliuodamas į etiką, bandė pasmerkti Marxas. Aš suprantu, kad tapytojas negali netapyti. Juk kūrybinės aistros neužgesinsi, kaip, anot poeto, nesustabdysi ir upės bėgimo, nors ją pasveikinti gali būti labai sunku. Be to, žinau ir tai, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę bei stengiuosi būti maksimaliai tolerantiška jos formoms.

Beje, naiviai nesielgė ir pats šių iš pirmo žvilgsnio primityvių kūrinėlių autorius. Jis puikiai suprato, ką daro, kurdamas šiuos paveikslėlius, galinčius pradžiuginti XIX a. babytės akį. "Ak, menas sugrįžo, kaip gražu!" – tyliai džiaugtųsi ji.

Taigi sąmoningai naivūs tapytojo darbai akivaizdžiai apeliuoja į populiariąją "liaudies" tradiciją ir jai būdingą tapybos suvokimą. Gražūs vaizdeliai. Šiek tiek naivi piešimo ir tapymo maniera. Tačiau kaip yla iš maišo lenda profesionali ranka, išduodanti po nuoširdumo skraiste slepiamą ironiją. Ji persiuva seną didžių formatų bei plačių užmojų, siekiančių visiškai uzurpuoti žiūrovą, jį įtraukti, suvalgyti, sunaikinti, modernizmo drobę. Susitraukia, sumažėja drobelė iki nediduko vienu žvilgsniu aprėpiamo paveikslėlio. Tokio subtilaus, mielo, vizualaus ir žaismingo. Ak, prisiminus Marxą, tokiais atvejais taupumas gėdos nedaro. Nebent koks nedidukas apatinis drabužėlis iš tokios drobės išeitų. O jis tikrai nesušildytų šąlančiųjų. O ten, kur šilta, jų nenešioja. Bent jau nebūtina juos nešioti. Taigi mažais formatais aršusis filosofas gal ir leistų egzistuoti tapybai?

Babytė tokių istorijos vingių greičiausiai nepastebėtų ir nesuprastų. Jai to ir nereikia. O šiuolaikinės dailės apologetai žino, kad sąmoningas kičas pastaruoju metu "ant bangos". Jis tarsi sako: "Žinau, kas yra naivumas, nuoširdumas, ir parodau, kad tai man nėra visiškai svetima, bet esu aukščiau to, nes viską suvokiu". Tokia tad žaidybinė moderniosios romantikos pozicija – naujasis romantizmas. Žymusis italų mados dizaineris Domenico Dolce tiksliai įvardijo: "Aš dirbu su svajonėmis". Juk negalima uždrausti svajoti, ar ne? Nei romantizmo kurapkoms, nei prie jų grįžtantiems profesionaliems menininkams.