Muzika

Paniręs į savo meną

Su Krzysztofu Droba apie Raimundą Katilių

iliustracija
Raimundas Katilius
Iš Nacionalinės filharmonijos archyvo

Prisimindami Lietuvos smuiko virtuozą Raimundą Katilių ir minėdami šio iškilaus menininko gimimo ir mirties sukaktis (1947 03 16 – 2000 04 04), skaitytojams siūlome lenkų muzikologo Krzysztofo Drobos ir Edmundo Gedgaudo pokalbį, įvykusį kuriant dokumentinį filmą apie Raimundą Katilių.

Edmundas Gedgaudas: Raimundas Katilius… Tikrai ne sykį esi jį girdėjęs smuikuojant lietuvių kompozitorių kūrinius. Su ta jo repertuaro dalimi bene labiausiai susipažinai. Ką iš jo interpretacijų prisimeni, kokį susidarei to menininko ir žmogaus vaizdinį?

Krzysztof Droba: Pirmiausia… Prieš susipažindamas su Raimundu Katiliumi klausiausi jo įrašų, plokštelių – šiuolaikinės lietuvių muzikos. Pamenu, jog įrašyta buvo su pianiste Larisa Lobkova. Įspūdis didžiulis. Ypač Balakausko "Kaip marių bangos prisilietimas". Tai buvo tą kompozitorių man atvėrusi muzika. Ir šiandien tebemanau, kad tai – vienas geriausių jo kūrinių. Taigi suartėti su anų metų lietuvių muzika man padėjo Katiliaus įrašai. Tai nepaprastai iškilios, nepranokstamos interpretacijos. Vėliau tos pačios muzikos teko klausytis atliekamos kitų. Tą sonatą (nes juk tai į sonatą panašus opusas) smuikavo kiti, jos ėmėsi ir viena mano studentė, o kursuose Vokietijoje "Kaip marių bangos prisilietimas" ji buvo privalomas kūrinys. Palyginti su Katiliumi, tai visiškai skirtingi lygmenys. Pirmiausia jis dirbo labai tiksliai, stengėsi preciziškai perteikti užrašytą tekstą, perskaityti jį visą. Pradedant nuo natų. Pasiklausęs kitų atlikimų, girdi kokias septynias dešimtis to, ką perteikdavo Katilius. Taigi – teksto tikslumas. Antra – interpretavimo dalykai. Mano galva, jis buvo itin iškilus naujosios muzikos, tap pat ir lietuviškos, interpretatorius. Tai pasakytina ir apie Felikso Bajoro kūrybą. Pamenu, norėdamas jį "turėti" drauge su Lobkova (nes tai buvo puikus duetas; nežinau, kaip likimas paskui pakreipė, bet anuomet, sovietmečiu, ji atvažiuodavo iš Maskvos, o vėliau, man regis, jis tokio partnerio nebesurado, todėl labai svarbu, kad įrašai su Larisa Lobkova būtų išsaugoti), porą kartų kviečiau juos į Lenkiją. Ten juk buvai, Sandomire.

E. G.: Ne, tąsyk nebuvau.

K. D.: Taip, tai buvo aštuoniasdešimt devintaisiais. Su Lobkova jie buvo parengę ištisą lietuvių muzikos rečitalį. Ne, ne tik lietuvių, nes būtent ten Katilius atliko pašėlusiai sunkią Romano Bergerio sonatą. Kompozitorius – lenkas, gyvenantis Bratislavoje, tikrai iškilus – irgi buvo atvykęs į Sandomirą. Katilius nepasidavė Sandomiro kerams, visą dieną be atvangos tik ir tobulino tą sudėtingą kūrinį. Jo skrupulingumas reiškėsi dar ir tuo, kad jis su autoriumi nuolat tardavosi, o jei šis nebūdavo visiškai patenkintas, smuikininko ambicija tik sustiprėdavo. Jis dirbo po keliolika valandų per parą, regis, tik ir smuikavo. 1989-aisiais, pamenu, išgyvenome skurdą, visuotinę krizę. Bet Sandomiro festivalyje vis tiek susibūrė simpatingi, malonūs žmonės. Katilius tame sambūryje nedalyvavo, jis nepaliaujamai plušėjo rengdamas Bergerio sonatą. Rezultatas buvo puikus. Man regis, vėliau tą kūrinį jis ir Vilniuje pakartojo. Taigi jis visų pirma buvo be išlygų pasišventęs darbui. Atsisakęs visų ten buvusių ir viliojusių malonumų, paniręs į savo meną, visomis išgalėmis siekiantis tobulybės.

Tai pranoko žmogaus jėgas. Pamenu jį su cigarete, nuolat rūkantį. Smuikavo ir rūkė, smuikavo ir rūkė. Tai – darbas, kai reikia įveikti didžiulį pasipriešinimą. Manau, kad rezultatą pasiekdavo nelengvai. Jis ir pats tai suvokė, žinojo neturįs šiai profesijai palankių įgimtų savybių, tad jų stygių turėdavo kompensuoti nepaprastai atkakliu darbu. Tik taip pasiekdavo pasigėrėtiną meninį lygmenį. Taip dirbdamas jis save ir sudegino.

Neapsakomai reiklus ir sąžiningas žmogus. Retai tarp atlikėjų aptinkame tokį požiūrį į muziką – daugeliui nepriimtiną, per sunkų. Šiuo požiūriu jo būta perfekcionisto. Mano atmintyje išlikusiame Katiliaus vaizdinyje vyrauja maksimalus darbštumas, padedantis įveikti bet kokias kliūtis. To jis neslėpė. Yra artistų, šito mieliau neparodančių. O čia – jis, partitūra ir tai, ką galima iš jos padaryti. Buvo amatininkas, tačiau tauriausia šio žodžio prasme. O koncertuose – menininkas, pakylantis iki dvasinių artisto aukštumų. Taip… Bet visas darbo procesas (tuomet jis netoliese gyveno) buvo pratybos, girdėdavau jas ištisą dieną.

E. G.: O artimiau tada taip ir nesusipažinote?

K. D.: Daugiau pabendrauti teko čia, Vilniuje, kai darbą buvo atidėjęs. Tada patyriau, koks jis šiltas žmogus, kokia jam brangi šeima. Kadangi draugauju su Feleku Bajoru, drauge buvome Katiliaus dukters krikštynose (Felekas – krikštatėvis). Gyveno Antakalnyje, ten ir buvo surengtas priėmimas. Pamenu tą dieną, krikšto iškilmes, jaukią namų atmosferą. Šilumą, kurios gal stigo jo menui. Labai malonus pašnekovas, užsimezgė puikus ryšys, nes jis kalbėjo lenkiškai. Šiaip ar taip, lenkiškai suprato. Bet dabar atminty išliko darbo milžinas, atsakomybės persmelktas artistas.

Atskirai noriu paminėti išskirtinį koncertą Krokuvoje, ateities projektui (Europos Sąjungon besiruošiančiai Lenkijai) skirtame festivalyje. Tai buvo gal prieš trylika metų, Krokuvoje vyko tarptautinės konferencijos. Rinktiniam, iš įvairių Europos kraštų atvykusiam žmonių sambūriui (sąlyginai nedideliam, elitiniam) buvo surengti koncertai. Vyko jie Vavelyje, Sukienicose – puikiose, istorinėse vietose. Katilius ten dalyvavo drauge su Lobkova, buvo parengę lietuvių muzikos koncertą publikos nepaprastai gerai priimtą. Ta proga Osvaldui Balakauskui buvo užsakytas kūrinys. Kalbėjau apie sunkų darbą, o "Lietus Krokuvai" – lengvos faktūros kūrinys, delikačiai praturtintas fortepijono. Senose Sukienicose, tarp senų paveikslų, skambėjo labai naujoviška, sterili muzika su elektronikos elementais. Nuostabus kontrastas. "Lietus Krokuvai" – vienas iš kūrinių, išsiskyrusių viso festivalio (apėmusio įvairių šalių muziką) programoje. Tada vyko ne tik koncertai – su "Vėlinių" spektakliu buvo atvykęs ir Vaitkus. Didžiulis renginys, parodęs, pristatęs Lietuvą. Beje, poniai Mariai Osterwai-Czekai, labai padėjusiai viską organizuoti, itin rūpėjo, kad Lietuva deramai būtų pastebėta.

Mano atminties saugomos ryškiausios akimirkos – Katilius Krokuvos Sukienicose, jo rečitalis Sandomire. Girdėjau jį ne tik atliekantį naująją muziką, klausiausi ir baroko kūrinių interpretacijų. Bet tai – kita tema, jos neliesiu. Nepamiršiu, kaip siekdavo rezultato – užkopdavo "virtuviniais laiptais", sunkiai įveikiamais, ir nustūmęs šalin lengvą žaismę pateikdavo (kalbu apie naująją lietuvių muziką) pavyzdines interpretacijas, turinčias beveik dokumento vertę, nes jis konsultuodavosi ir su autoriais.

E. G.: Tą puikiai suvokiame. Kalbant apie jo amatą, apie prakaito reikalavusį triūsą, dera paminėti vieną nuomonę, kylančią iš Aleksandro Livonto mokyklą kritiškai vertinusių žmonių rato. Katilius buvo, regis, iškiliausias Livonto mokinys. Greta uoliai darbavosi Viktoras Radovičius, subrandintas visiškai kitokios mokyklos, taikęs kitokius pedagogikos metodus. Taigi – priešprieša. Tad "sunkumai", įžvelgti Katiliaus smuikavime, kartais būdavo tapatinami su deramos mokyklos stygiumi: girdi, neturėjo geros mokyklos, tai ir kankinasi. Geros, rusiškos. Beje, ir Feliksas Bajoras yra baigęs Aleksandro Livonto smuiko klasę.

K. D.: Galbūt. Matai, aš nepažįstu tų tradicijų. Man atrodo, kad jis todėl ir buvo toks iškilus dabarties muzikos atlikėjas, kad nebaigė anos sovietinės mokyklos. Dabarties muzika yra specifinė, Osvaldas Balakauskas juk antiekspresyvus, tiesa? Gal gryna rusiška mokykla tokiai superstruktūrinei muzikai paprasčiausiai netiktų? Na, aišku – universalus artistas išeitį visada randa. Bet Katiliui, manau, naujojoje muzikoje, o ne romantiniame repertuare, ir pavykdavo pasiekti tai, ką kompozitorius turėdavo omenyje. Nors man sunku spręsti, kaip jis interpretuodavo romantikus, nes negirdėjau.

E. G.: Jo repertuare buvo klasicizmo kūrinių, Beethoveno sonatų. Regis, jie ir buvo akstinas kritikai, mininčiai mokyklos spragas. Kalbėta ir apie tai, jog jis vėlokai (tik vyresnėse Čiurlionio mokyklos klasėse) ėmėsi to intensyvaus darbo, Livontas, artėjant paskutiniam mokyklos etapui, jį smarkiai spaudė. Gal tada susiformavo tas sunkaus darbo kultas?

K. D.: Na, problema būna tuomet, kai tą sunkų darbą girdi scenoje. Jei per koncertą jo nepajuntu, rezultatą priimu be išlygų. Katilius buvo smuiko virtuozas. Tą puikiai pailiustruotų Balakausko "Lietus Krokuvai". Ar turite čia gerą įrašą? Interpretacija, kurią girdėjau, buvo stulbinanti. Ir apie kokius nors "trūkumus" tada kalbėti sunku. Kita vertus, malonu klausytis atlikėjo, kai ir jauti, ir matai jį neturint jokių problemų. Bet esama ir kitokio artistinio pasitenkinimo (estetinio taip pat). Jį patiri bendraudamas su menininku, kuriam kai kurie dalykai nelengvai pasiekiami.

E. G.: Mano atmintyje liko savaip ekspresionistinis jo interpretacijų pradmuo. Pagalvojau apie bendrumus (tuo požiūriu) su Aldona Dvarionaite. Estradoje. Tavo mintis apie tai, kad jis buvo amatininkas, man kiek netikėta.

K. D.: Skiriasi mūsų "regėjimo laukai". Tavo – platesnis, aprėpiantis didesnį repertuarą, kitokią galimybių "gamą". Aš jį pažįstu tik iš fragmento. Na, tie barokiniai "Brandenburgo koncertai"… Bet devyniasdešimt keli procentai mano žinių apie jį – iš naujosios muzikos interpretacijų. Patyriau, kaip jis dirba rengdamas kūrinį. Gal tu to nežinai. O ekspresyvumas – taip. Nes ir fizionomiją turėjo lyg iš ekspresionistinio teatro.

E. G.: Ir tai dažnokai kliudydavo atsipalaidavus bendrauti su muzika.

K. D.: Kažkas šėtoniška…

E. G.: Jis lyg ir nesiekė akademinio preciziškumo. Skverbėsi į gilesnius klodus. Tai ir Aldonai būdavo užvis svarbiausia. Abu siekė gelmių, kartais mažiau paisydami faktūros išdailų ar savaip reiklaus amato nuostatų. Galingos Katiliaus sugestijos įtrauktas, priimdavau bemaž viską. Bet po to ir kitaip pagalvodavau.

K. D.: Matai, aš buvau tų šlifavimų liudininkas. Jis buvo pasibaisėtino darbo vergas. Tarsi kaltų akmens skulptūrą. Bet tai – fragmentai, atsitiktinės mano stebėjimų akimirkos.

Pamenu, kaip Feliksas Bajoras, turėdamas omeny Katilių, rašė koncertą smuikui. Feliksas mėgino sugalvoti pavadinimą. Tai štai – baigė ir nežino, ar tai koncertas… Gal kažkokia Raimundiana? Jo duktė Raimonda, tiesa? Norėjo, kad padėčiau rasti žodžių žaismę. Ketino dedikuoti ir jam, ir jai, savo krikšto dukrai. Buvau per pirmąjį atlikimą, po kurio Felekas surengė priėmimą. Tai buvo paskutiniai Katiliaus gyvenimo metai.

E. G.: Kaip darbo maksimalistą jį pažino ir studentai. Tik įpareigojantis darbas – nieko daugiau.

K. D.: Taip. Visada privalėjo būti sąžiningas, kitaip nesugebėdavo. Toks kaip Sandomire, kai mokėsi Bergerio Sonatos.

Baigta. Esu jau lyg išsunkta citrina.