Pirmasis

Po Dovydo žvaigžde

Romualdo Inčirausko paroda galerijoje "Akademija"Romualdo Inčirausko paroda galerijoje "Akademija"

Rūta Taukinaitytė

iliustracija
Romualdas Inčirauskas. "Sandoros skrynia". 2004 m.

Į Romualdo Inčirausko darbų parodą, kuri jau buvo Telšiuose, o iš Vilniaus keliaus į Šiaulius ir Klaipėdą, Vilniaus "Akademijos" galerijoje ėjau nusiteikusi grožėtis grakščiu ir paradoksaliai lengvu metalo šokiu. Neapsirikau, tačiau šįkart manęs dar tykojo išties sunkiasvoris ir daugiasluoksnis istorinio, socialinio ir egzistencialistinio pobūdžio turinys. Išrinktosiosios tautos tema, kruopščiai permąstyta ir įkūnyta kūriniuose, sujaudins ir tuos, kurie niekad nesusimąstė žydų buvimo pasaulyje klausimu.

Gerai pažįstama inčirauskiška metalo plastikos meninė forma – tai spindintis geltono ir balto metalo derinys, glotnaus ir švelniai faktūruoto paviršiaus estetika, kultūros paveldo ir natūros formų junginiai, tiesių, dygių ir minkštai raitytų metalo ataugėlių žaismas, kompozicijos bei atskirų detalių asimetrija ir fragmentiškumas. Dažnai didesnis objektas netirštai ir lyg atsitiktinai nusėtas smulkiomis pavienėmis ir, rodos, tarpusavy nesusijusiomis detalėmis, tarsi būtų išbyrėjusios atminties vaizdinių nuotrupos – lyg toji po pasaulį nedidelėmis bendruomenėmis išsibarsčiusi tauta. Asimetriškai ir nevienodai, iš visų pusių skirtingai papuošta "Sandoros skrynia" primena prisiekusio nūdienos keliautojo lagaminėlį, numargintą lipdukais. Svarbiausia kiekvieno žydo manta – tautos istorija, tikėjimas, teisė ir kasdienybė – glūdi būtent šioje skrynioje, omnia mea mecum porto – kažin kas šnabžda į ausį. Ekspozicijoje labai aiškiai skleidžiasi kelionės leitmotyvas – skrynia, vežimas, laiveliai, lagaminas, dykuma. Tai dvasinis kelias tobulumo link. Namų kaip buveinės, kurioje tarpsta saugumo jausmas, ramybės pilnatvė ir meilė Dievui, kaip priebėgos nuo negandų tema opėja žiūrint į kadaise buto numerį žymėjusias plokšteles, durų rankenas, autentiškas raudonas plytas iš nugriauto namo, kuriame kažkada gyveno žydai. Vaikštant tarp eksponatų, akimirką vaizduotėje suskambo spektaklio "Nusišypsok mums, Viešpatie" muzika, išniro nepakartojama šauniojo ketvertuko eisena. Štai dar vienas žydo paveikslas lietuvio akimis, tik čia gal pašmaikštavimo mažiau.

Pasklidusi po pasaulį tauta nori nenori turi turėti kur kas gilesnius ir tvirtesnius, net per atstumą žmones vienijančius saitus. Kaip kiekviena R. Inčirausko sukurtos "Menoros" atšaka skirtinga, taip skirtinga ir kiekviena bet kuriame pasaulio užkampyje gyvenanti ir vietinės kultūros paveikta žydų bendruomenė. Jas visas vienija bendras stiebas (Dievo įstatymas) ir vienoda paskirtis – laikyti žvakę (tikėjimo šviesą). Autorius atsigręžia ne šiaip į žydus, o į savo krašto, miesto, kuriame pats gyvena, žydų bendruomenę ir jos istoriją. Nuotraukos, vardai, datos ir vietovardžiai, ilgesio ir nostalgijos kupinos prisiminimų nuotrupos ir laikraščių skiautės, paimtos iš viešų ir privačių archyvų, jautriai pasakoja apie konkrečią paprastų žmonių kasdienybę Telšiuose. Fotoerozijos būdu metale išėsdinti žydų fotografijų atspaudai – lyg ilgaamžiai negatyvai, nebijantys laiko apnašų. Kaip ir tie metalu virtę rašteliai, slepiantys troškimus, norus ir maldas, įsprausti Raudų sienos plyšiuose. Privati ir kasdieniška, dažniausiai anoniminio žydo patirtis konkrečiame Lietuvos mieste susipina su Senojo Testamento tiesomis ir simboliais (Dovydo žvaigždė, Mozė ant Sinajaus kalno, Sandoros skrynia ir kt.) bei fundamentaliu šios tautos fenomeno apmąstymu. Negali nesistebėti tokiu nuosekliu ir nuoširdžiu ne žydų kilmės dailininko gilinimusi į kitos tautos istoriją ir kultūrą, tvirtu noru ją įprasminti, pagerbti, atminti, parodyti.

iliustracija
Romualdas Inčirauskas. "Telšių žydų liaudies bankas". 2004 m.

Tam tikra prasme bet kurį parodoje esantį darbą, ne vien tuos du, kurie kabo ant sienos, galima laikyti medaliais. Ne tik todėl, kad jie visi sukurti iš patvarios medžiagos, turi kažką menančius įrašus (ištraukos iš Senojo Testamento, iš Telšių žydų bendruomenės istorijos ir pavienių asmenų prisiminimų), autentiškus istorinių asmenų atvaizdus bei senųjų Telšių miesto motyvus, bet pirmiausia todėl, kad kiekvienas jų yra pagarbos ir atminimo ženklas.

Šie darbai – ne vien apie žydų tautos istoriją ir kultūrą Telšiuose, jie sklidini bendražmogiškų vertybių. Žmogaus santykis su Dievu, taikus kitoniškų tautų ir konfesijų sąmbūvis, savų namų, savo šaknų ir tapatybės klausimas, – visa tai šiais susipriešinimo, globalizacijos ir kosmopolitinės gyvensenos laikais itin aktualu. Tarp žydų ir žemaičių, judėjų ir katalikų ieškodamas ne skirtumų, o bendrybių (šiuo atveju tai Senasis Testamentas ir Telšių miestas, bendra istorija ir kultūrų sąveika), autorius įgalina pažinti, suprasti ir priimti kitą, o kartu to kito akimis pažvelgti į save, į savo kraštą ir kultūrą. Pagaliau jau pats pokalbis apie tai, net vykstantis tarp priešybių, visada labiau vienija nei skiria – kaip "Diskusijoje", kur dvi atskiras plytas ir ant jų stovinčius žmogučius jungia bendras stalas, pliusas ir minusas, reversas ir aversas kartu, vienoje plokštumoje. Šitaip metale susilydo meninis kūrybiškumas, mokslinis tyrimas ir dvasinio apsivalymo ritualas.