Kinas

Gal išgertumėte su manim kavos?

nauji filmai

iliustracija

"Kava ir cigaretės" ("Coffee and Cigarettes", rež. Jim Jarmusch, JAV, 2003) nėra kalėdinis filmas (jei Kalėdos reiškia sotų rymojimą prie stalo). Bet jei norėsite ramiai praleisti laiką ir pasižiūrėti gerą filmą – tikrai neapsiriksite. Tai naujausias Jarmuscho filmas po garsiojo "Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias". Nespalvotoje kino juostoje – vienuolika epizodų apie garsius ir mažiau žinomus aktorius ir muzikantus, rūkančius cigaretes ir geriančius kavą. Tačiau šios istorijos filmuotos net 17 metų, todėl kai kurie veikėjai atrodo neatpažįstamai jauni (o tai dar labiau sustiprina įspūdį, kad žiūri privačią dokumentinę kino kroniką).

Ką įmanoma pasakyti apie tokį rutinišką, kasdienį, o kartu filmuose taip mistifikuotą reiškinį kaip kavos gėrimas ir rūkymas? Žinome, kad arbatos gėrimo ceremonija yra kone teatro menas, o štai kava ir cigaretės visada atlieka pagalbinį vaidmenį – parodo susijaudinimą, nerimą, įtemptą mąstymą, užtikrintumą arba silpnumą (cigaretės), tampa pokalbių, susitikimų, ramaus laisvalaikio ženklu (kava). Iš tiesų kava ir cigaretės yra tarsi pauzės ženklai penklinėje, be kurių filmo ritmas sugriūtų. Tačiau masinis legalaus svaigulio vartojimas dažniausiai tėra veiksmo fonas, ir kamera retai ilgėliau stabteli prie peleninės ar kavos puodelio. Jarmuschas apdairiai "išlaiko pauzę", tiksliau – paverčia ją savo kinematografinių variacijų objektu, nes per tuos vienuolika epizodų, trunkančių nuo šešių iki dvylikos minučių, nieko tarsi neįvyksta. Situacijos sąmoningai supaprastintos, turinčios panašią struktūrą: susitinka du žmonės, geria kavą, rūko, kalbasi. Kartais į pokalbį įsiterpia padavėjas. Nors tos kalbos nieko naujo mums nepasako, bet subtiliai atskleidžia personažų charakterius ir menkiausius nejaukumo, susijaudinimo, gėdos, pavydo, baimės, puikybės ar dar sunkiau nusakomų emocijų pustonius! Taip, tai pirmiausia yra situacijų komedija, bet geriausi jos epizodai siekia egzistencijos pamatus sukrečiančios tragedijos gelmes.

O vaidina čia tikrai rinktinė publika – eičiau į juos pasižiūrėti net be kavos ir cigarečių (aktoriai Cate Blanchett, Roberto Benigni, Steve Buscemi, Bill Murray, Alfred Molina, muzikantai Iggy Pop, Tom Waits, reperiai GZA, RZA ir daugelis kitų – nemažiau įspūdingų). Ko vertas vien Cate Blanchett pokalbis su savimi – ji vaidina ir garsią aktorę, ir jos nevykėlę pusseserę. Jos abi savaip žavios ir savaip teisios, tad žiūrovas niekaip negali pasirinkti, su kuo identifikuotis (bet ar tai įmanoma, kai jos iš tiesų – vienas ir tas pats žmogus?). Režisierius sąmoningai ieško panašumų, susidvejinimų, istorijose pasikartoja brolių, dvynių, antrininkų, giminių motyvas, itin palankus žaidžiant įvairius artimo – tolimo, panašaus – nepanašaus žaidimus, dažnai virstančius konkurenciniu aiškinimusi, kas geresnis (nežinia kuris kurį kopijuojantys dvyniai arba Tomas Waitsas ir Iggy Popas). Aktoriai ir muzikantai vaidina patys save, ir tuos svaigius asmenybės kūlversčius malonu stebėti žiūrovui, nes jie vaidina, kad vaidina, kad nevaidina ir pan., kol viskas susipainioja ir priešais tave – pats tikriausias netikrumas. Graudu iki ašarų. Ne tik Cate Blanchett – kiekvienas kalbasi su kitu kaip su savimi, kovoja su išorės jėgomis (dažniausiai įkyriais padavėjais – Steve’u Buscemi ir Billu Murray’umi) ir dar gvildena kokią nors įkyrią mintį – pavyzdžiui, apie Nikola Tesla išradimus.

Šių trumpų istorijų aplinka dažniausiai kasdienė – paprasta kavinė su nutrinta staltiese, kavinuku, cukrumi ir netvarkingai išdėliotais šaukšteliais, peleninėmis, puodeliais. Kamera dažnai filmuoja iš viršaus, parodydama stalo "topografiją", savotišką ritualo žemėlapį. Itin mėgstama šachmatų langelių dekoracija, savaip pabrėžianti žaidimo struktūrą – juoda (kava) ir balta (cigaretės), kurią išryškina ir nespalvota kino juosta. Ir, žinoma, – veidai stambiu planu, kai kamera vedžioja žiūrovo žvilgsnį slapčiausių jausmų labirintais.

Ką iš tiesų nori pasakyti režisierius šiuo filmu (jei iš viso nori kažką pasakyti be to, ką jau parodė)? Ar galima čia įžvelgti kokią nors kofeino ir nikotino (anti)propagandą? Įdomiausia, kad galima – tačiau ir propagandą, ir antipropagandą tuo pat metu. Nes į filmo pabaigą vietoj kavos atsiranda arbata, o mesti rūkyti bandantys ir cigaretes paslapčia traukiantys Iggy Popas ir Tomas Waitsas atrodo komiškai. Ne vienas veikėjas keikia "blogus mitybos įpročius" (tarsi kava ir cigaretės būtų maistas), o garsieji reperiai geria arbatėlę ir aiškina, kad kava sukelia kliedesius. Ir nors žiūrėdamas filmą sutinku su visais argumentais, išėjęs tuoj pat užsinoriu puodelio kavos ir cigaretės. Tada užsuku į šalia esančią "Čili piceriją" ir užsisakau arbatos – kad naktį nekliedėčiau. Linkiu ir Jums to paties artėjančių šv. Kalėdų proga.

Iš visos širdies –

Simonas Ližė