Neskubant žvelgti į gyvenimą

"Palaimintoji" (LNK, 24 d. 22.55)

Pasirodo, didžiai klydau, galvodamas, kad visus skanumynus mūsų televizijos saugo šventėms. Nieko panašaus. Per Kalėdas ir Naujuosius galėsime gėrėtis Louis de Funeso bei kitomis senomis prancūzų komedijomis, filmu "Vienas namuose", "Betovenu", "Titaniku" (TV3, 30 d. 22 val.), "Čikaga" (BTV, 1 d. 20.15), Julia Roberts ("Graži moteris" per TV3 – 1 d. 22.15 ir "Mano geriausio draugo vestuvės" per LNK – 26 d. 21.15), Kim Basinger ("Devynios 1/2 savaitės", LNK, 26 d. 23.15 ir "Palaimintoji", LNK, 24 d. 22.55), Jimu Carrey ("Prielipa", LNK, 2 d. 21.10) ir kitais masinės kultūros numylėtiniais.

Visų lietuvių pop žvaigždžių sąšauką paskelbė nacionalinė televizija. Rytis Cicinas ir kompanija nuo ryto iki vakaro dainuos kartu su delfinais, vienuoliais, Alanu ir jo draugais bei visais kitais. "Žiūrim, ką turim", kaip sako vienas populiarus personažas. Tačiau šventinė programa man sukėlė gana liūdnų minčių. Ne tik per nacionalinę televiziją rodomos labdaros akcijos bei koncertai įgyja keistą funkciją. Viena vertus, labdara, kuri turėtų būti pilkas, neefektingas, nedėkingas ir tylus kasdienis darbas, tampa šventinių akcijų dalimi, kita vertus, televizija, regis, imasi funkcijos, kuria anksčiau didžiavosi tariamai socialistinė valstybė. Sovietmečiu būtent valstybė vykdė labdarą ir mes visi buvome jos objektas, dabar globojančios valstybės funkcijas perima televizijos ir jų sukurti vienuoliai, Nomeda, "Bėdų turgus", įvairios loterijos etc. Tauta ir vėl pratinama prie minties, kad visada atsiras kokia nors ponia ar ponas, kurie (pasak viešųjų ryšių teoretikų), norėdami pataisyti pagadintą arba susikurti nesamą įvaizdį, dalins dovanas ir pažadus iš televizijos ekrano. Taip televizija tik dar labiau prisideda prie iškreiptos tikrovės kūrimo. Tačiau televizijų vadovai mano kitaip, jie žino, ko reikia tautai, todėl atskalūnai kaip kokie pikti grinčai ("Kaip Grinčas Kalėdas vogė", TV3, 26 d. 16.40) lindės sau vieni ir be televizoriaus. Beje, šis filmas – vienas iš nedaugelio, kur galiu žiūrėti į Jimą Carrey, bet čia jis visąlaik dėvi kaukę. Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet kaip vertinti faktą, kad 31 d. geriausiu laiku, t.y. dieną, kai visi dar tik laukia karnavalo, LTV rodo blogiausius paskutinių metų filmus, iš kurių visame pasaulyje viešai nesityčiojo tik patys didžiausi tinginiai? Turiu galvoje filmą "Kryžkelės" (16 val.), kuriame savo kino "karjerą" pradėjo nekaltoji Britney Spears, ir vokiečių komediją "Manitu batai" (16.55). Jei kažkas nori atpratinti mus per šventes žiūrėti televizorių, sumanymas tikrai vykęs.

Regis, jau išsiplūdau, tad dabar apie tai, ką verta žiūrėti. Pirmiausia – Kevino Costnerio vesterną "Bekraštės prerijos" (LNK, 24 d. 20.20). Pernai sukurtas filmas, gaila, mūsų ekranuose praėjo visai nepastebėtas. Nors tai gal ir ne šedevras, bet tikrai geriausias vesternas nuo Clinto Eastwoodo filmo "Menantis pikta" laikų. Costneris tarsi sugrįžta į klasikinio vesterno epochą ir prisimena vieną jo archetipų: vyriškis (kaubojus, šerifas ar pan.) turi padaryti viską, kad triumfuotų teisybė. Dažniausiai tai nėra lengva, ypač laukiniuose Vakaruose, kur paprastų kaubojų ir mažų miestelių gyventojų tyko įvairiausi pavojai bei visuomenės atmatos. Filmo herojai yra kaubojai. Jie gena gyvulius per begalines prerijas, o šios nufilmuotos kaip reta išraiškingai. Regis, apie Johno Fordo filmus buvo rašoma, kad peizažai apie kaubojus pasako daugiau nei jų žodžiai. Panašiai atsitinka ir Costnerio filme. Herojai tampa neatsiejama to peizažo, kuris išreiškia ir jų pasaulėjautą, ir moralines nuostatas, dalimi. Epiškumas, neskubus filmo herojų atsivėrimas (filmas trunka ilgiau nei dvi valandas, bet neprailgsta) parengia žiūrovus pagrindiniam gėrio ir blogio susidūrimui, kuriame priverstas dalyvauti visas mažas miestelis. Tas susišaudymas tarp "gerųjų" ir banditų gaujos – visai neromantiškas. Jis persunktas kraujo, prakaito, purvo, neišvengiamos mirties kvapo. Tačiau kartu režisierius tarsi sako, kad yra dalykų, už kuriuos verta kovoti. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė pats režisierius, Robertas Duvallas, Annette Bening. Mane nustebino vienas jų vaidybos (?) aspektas: aktoriai nebijo atrodyti pasenę, jie atvirai rodo savo amžių ir tai suteikia filmui paildomo tikrumo.

Algimanto Puipos "Elzė iš Gilijos" (LTV, 2 d. 21 val.) – lietuviškas epas apie meilę, neapykantą ir pareigą, kuriame peizažas atlieka panašią funkciją. Tik čia matome jau ne prerijas, o smėlynus, jūrą, kopas. Filmo herojės Elzės tvirtybė neatsiejama nuo peizažo, gal todėl taip magiškai atrodo kadrai, kuriuose mojuodama kirvuku ji kalba savo užkeikimus audringai jūrai. Sena didaktinė vokiečių autoriaus novelė apie Mažosios Letuvos čiabuvius Puipos filme nuskamba netikėtai aktualiai.

Nepraleiskite progos pamatyti, regis, pirmąjį Holivude kurtą "nusikaltimų Mozartu" vadinamo režisieriaus Johno Woo filmą "Lūžusi strėlė" (TV3, 2 d. 22.10). Ta pati TV3 jį jau rodė ne kartą ir ne du, bet Woo filmais galima mėgautis ir kelis kartus. Woo mėgsta sulėtintas susišaudymų scenas, tai viena jo stiliaus ypatybių, tad negaliu susilaikyti nepacitavęs vieno jo interviu fragmento, paaiškinančio tą ypatybę: "Daug kas priklauso nuo aktorių. Vieni geriau atrodo sulėtintose sekvencijose, kiti – pagreitintose. Kai kurie didžiausią įspūdį daro judėdami, kai svarbiausia – greitis. Toks yra Jackie Chanas. Jis kaip tigras, todėl nėra reikalo filmuoti jį kitaip. Chow Youn-Fato, Travoltos, Cruise’o, ar Cage’o atveju vienintelis būdas parodyti jų judesius elegantiškai yra sulėtintas vaizdas. Kiekvienas aktorius turi savo ritmą – 120, 96 arba 60 kadrų per sekundę. Normaliai kamera juda 24 kadrų per sekundę greičiu, kuo ji juda greičiau, tuo lėtesnis atrodo veiksmas."

Žinau, kad ir vėl netilpsiu į man skirtą puslapio plotą ir vėl teks trumpinti tekstą, todėl baigiu ir linkiu ateinančiais metais mums visiems surasti tikrąjį savo ritmą. Gyvenimas atrodo labai gražus, kai į jį gali įsižiūrėti, neskubindamas pro tave ir tavyje praplaukiančių vaizdų.

Jūsų – Jonas Ūbis