Kalėdinis "Kinas"

Šventės šiemet trumpos, bet televizija leidžia nuo jos pailsėti, o ką tik kioskuose pasirodęs ketvirtasis "Kino" numeris pateiks naujų kino skaitymo malonumų ir neleis nutolti nuo kino. Net jį kuriantys žmonės dažnai nesuvokia, kad kino spauda nėra vien tik filmų reklama ar jų kritika. Kino spauda yra viena būtinų sąlygų rastis kino kultūrai, kuri Lietuvoje, deja, vis dar merdi. Bepigu prancūzams, dar 1921 m. turėjusiems kino spaudą, girtis lankomumu ir unikalia valstybine kino rėmimo sistema. Būtent spauda ir padėjo išugdyti pačius reikliausius ir aistringiausius kino žiūrovus, o vėliau – ir kino kūrėjus (turiu galvoje žurnalo "Cahiers du cinéma" mokyklą, subrandinusią būsimus Naujosios bangos režisierius). Šiuos savo argumentus jau ne pirmą dešimtį metų beriu kaip žirnius į sieną, bet siena, žinia, visada stipresnė. Juk neatsitiktinai Jerzy Stanisławas Lecas klausė: "Tarkime, kad tu pramušei galva sieną, bet ką veiksi svetimoje kameroje?"

Suprantu, kad mano įžanga užsitęsė, o Jūs, mieli skaitytojai, nekantraujate sužinoti, kas slypi už nepaprastai gražaus ir šventiško "Kino" viršelio. Tačiau rašydamas šias eilutes žinau, kad ateinančių metų žurnalo likimas sprendžiamas dabar. Girdėjau, kad jo leidybai Kultūros ministerijos ekspertai pristigo pinigų. Jie sako, kad būtų galima leisti daugiau ir geriau, bet pigiau. Pabandykite.

Kita vertus, džiugu, kad "Kinas" fiksuoja pozityvias permainas – lietuvių kino platintojų projektą leisti naujų lietuviškų filmų videokasetes ir DVD bei Europos "Media" programų Lietuvoje biuro pastangas įtraukti lietuvių kino kūrėjus ir platintojus į įvairias europines programas. Tos pastangos tikrai nebuvo bevaisės, tai liudija ir "Kine" pateikti skaičiai.

Besišypsantis Audrey Tautou veidas žada daug. Pirmiausia – naują Jeano-Pierre’o Jeunet filmą "Ilgos sužadėtuvės", kuriame Tautou ir vėl kuria pagrindinį vaidmenį. Užmaršiems priminsiu, kad ankstesnis šio dueto filmas – "Amelija iš Monmartro" abiems kūrėjams pelnė žiūrovų susižavėjimą. Tačiau aktorės karjerą pristatanti Živilė Pipinytė gana skeptiškai žvelgia į Tautou gebėjimus ir laimėjimus, bet ji greičiausiai dar nematė "Ilgų sužadėtuvių". Gal, sakau, pamačiusi pakeis nuomonę?

Žurnale rasite ir daugiau portretų. Rasos Paukštytės pokalbis su aktoriumi Kostu Smoriginu ne tik konstatuoja sunkią lietuvių aktorių dalią dabar, kai kino Lietuvoje kuriama vis mažiau, o reklamos vis daugiau. Todėl taip mielai prisimenamas aukso amžius, aktoriui neatsiejamas nuo Vytauto Žalakevičiaus. Pokalbyje nuskamba ir daug įdomių pastabų apie visai netolimą praeitį, kai Smoriginui teko persikūnyti į Batuotą Katiną iš "Šreko 2". Skaitydamas Vlados Kalpokaitės ir Algio Ramanausko-Greitai pokalbį, pasijutau gana keistai: aš taip pat aistringai myliu "Monty Python", nekenčiu Melo Gibsono ir galėčiau pasirašyti po daugeliu televizijos žvaigždės teiginių, bet kažkodėl nesu peliukas. Gal dar būsiu? Užtat gerai žinau, kad niekad nebūsiu toks stilingas kaip Sofia Coppola. Ją žurnalo puslapiuose pristato Karina Leontjeva. "Kino" redaktorė Rasa Paukštytė pasirinko tikrai įdomias ir svarbias šių dienų personas. Prie jų priskirčiau ir operatorių Ramūną Greičių. Jis pasakoja apie savo kino teritoriją – Prahą, apie jos nepakartojamą atmosferą, kuri, matyt, yra taip prisodrinta kino, kad ją gali pajusti net iš spaustuvės dažais šventiškai kvepiančių žurnalo puslapių. Prisipažinsiu: perskaičius Greičiaus tekstą, mane ėmė graužti baisus pavydas – juk jam teko kalbėtis su pačiu Bohumilu Hrabalu. Ne tik kalbėtis, bet ir gauti leidimą ekranizuoti novelę.

Didelė šio numerio dalis atiteko dokumentiniam kinui. Manau, ne tik todėl, kad lapkritį vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis ne vieną privertė pajusti kino realybės badą. VDFF parodė kelias lietuvių dokumentinių filmų premjeras. Tai – festivalį pradėjusi kelerius metus Edmundo Zubavičiaus kurta trilogija "Paribio postai" (žurnale ją analizuoja Skirmantas Valiulis) ir festivalį užbaigęs Valdo Navasaičio bei Mariaus Ivaškevičiaus filmas "Dviese ant tilto". Šį filmą, pirmąkart lietuvių kine palietusį gėjų temą, nagrinėja Linas Vildžiūnas. Tiesa, jam, regis, didesnį įspūdį padarė dar vienas filmo herojus – Vilniaus meras Artūras Zuokas, teigiantis, kad Vilnius – optimistiškiausias miestas, ir siūlantis nupirkti Vilniaus gėjams bilietus į Berlyno meilės paradą. Matyt, kad negadintų optimistiško vaizdo. Gėjų vietoje aš būtinai priminčiau tą pažadą. Festivalis, gal ir netyčia, "atrado" ir dar vieną lietuvių režisierių – Julių Žižliauską (Ziz). Vaidas Jauniškis recenzuoja jo filmus "Eldoradas. Lietuviai Brazilijoje" ir "Kol drugelis skrenda" (apie Joną Meką) ir teigia: "Mes galime savosios, geografinės, tėvynės pripažinimo dokumentų jam neduoti. Bet tai bus mūsų problema. Kino (kaip ir bet kurio kito meno) tėvynė kur kas platesnė, ką jau kalbėti apie atvirumą ir toleranciją. Gal todėl Mekas ir Ziz ją ir pasirinko – kaip įmanomai artimiausią rojui. Kur plazdenantiems drugeliams negresia jokie zyziantys entomologai." Visą festivalį aptaria Rūta Oginskaitė, mananti, kad "mūsų šalyje dar yra menų, kurie tautai nepažįstami. Lyg jų ir nebūtų. Vienas iš jų – pilnametražis dokumentinis kinas". Kad tai menas, interviu Neringai Kažukauskaitei patvirtina ir vienas festivalio svečių – belgų režisierius Peteris Krügeris, festivalyje pristatęs studijos "Inti Films" retrospektyvą bei surengęs kūrybines dirbtuves.

Rūta Oginskaitė "Kine" taip pat recenzuoja Vytauto V. Landsbergio filmą "Dabar ir mūsų mirties valandą", Vlados Kalpokaitės ir Sauliaus Macaičio recenzijos pristato Janinos Lapinskaitės "Stiklo šalį", o apie būsimą savo dokumentinio filmo "Tas, kurio nėra, arba Countdown" premjerą gana mįslingai kalba režisierius Audrius Stonys.

Kartą per ketvirtį pasirodančiame žurnale sunku aptarti visą repertuarą. Tačiau ir šįsyk nepristigo vietos nei anonsams, nei išsamesnėms recenzijoms: Saulius Macaitis recenzuoja Jimo Jarmuscho filmą "Kava ir cigaretės" ir Kim Ki-duko "Samarietę", Nijolė Andrijauskienė – Steveno Soderbergho "Oušeno dvyliktukas", Laima Kreivytė – "Bridžita Džouns: ties proto riba", Živilė Pipinytė – Irwino Winklerio "De-Lovely". Vienus laukiamiausių filmų, Franēois Ozono "5x2" ir šiųmečių Kanų Didžiojo prizo laimėtoją – Park Chan-wooko "Senį", trumpais interviu pristato patys režisieriai.

Neliko nuskriausta ir kino istorija. Ieškodamas dar ateisiančio kalėdinio įkvėpimo, Saulius Macaitis pristato kalėdinių filmų istoriją, žurnalą užbaigiantis Živilės Pipinytės feljetonas "Nepažįstamasis iš traukinio" nukelia į 1944-ųjų Kalėdų išvakares, kurios, deja, visai neprimena kalėdinių filmų. Stasys Kovas prisimena garsiausius filmus apie operos vaiduoklius, mat netrukus ekranuose pasirodys naujausia šios istorijos kino versija. Michailas Trofimenkovas taip pat siūlo savotišką istorinę ekskursiją į anksčiau kinui uždraustas teritorijas ir kalba apie kiną, nagrinėjantį homoerotinės meilės problemas. Kai kurios jo išvados labai kontroversiškos. Gal jos sudomins ir Vilniaus merą?

Jūsų – Jonas Ūbis