Dailė

Vaiduoklių viešbutis,

arba Fotografijos praeities beieškant

Agnė Narušytė

iliustracija
Boleslava ir Edmundas Zdanauskai. "Vilnius 1930–1940". LDM nuosavybė

Iš tolo viešbutis "Juodoji aronija" atrodė lyg visai jauki pilaitė. Europos sugadinta mano vaizduotė jau piešė mielą gėlėtų lovatiesių ir tapetų kakofoniją, "šeimyninius" pusryčius, visų apie viską klausinėjančią šeimininkę ir ant sienų iškabinėtas senas giminės nuotraukas. Tiesa, jis stovėjo tokioje vietoje, kur neįmanoma įsivaizduoti jokio prieglobsčio – už Šiaulių autobusų stoties plytinčioje dykynėje, pro kurią galima tik pravažiuoti, o ne ten užsibūti.

Priėjus arčiau paaiškėjo, kad vidus toks pats praeinamas, trypiamas, tepamas ir efemeriškas kaip ir išorė. Mat viešbutis, kuriame ketinome apsistoti, buvo iš pagrindų remontuojamas, tik Lietuvoje tai, žinoma, dar nereiškia, kad dažų aromatais besivaišinančiam pakeleiviui bus pasiūlyta nuolaida. Na jau ne – tvirtą nusistatymą demonstruoja ir gipsinė kažkokio romėno galva, stovinti mums skirtame baltutėliame kambaryje, kuriame kabantys paveikslai griežtai priderinti prie lovatiesių. Vis dėlto skulptūros pasiryžimą ginti viešbučio garbę kiek suminkština čirškinamų svogūnų su spirgais kvapas, sruvenantis pro orlaidę – tiesiai romėnui po nosimi.

Visa tai – ir gyvenimas dar tebestatomame viešbutyje, ir stoties gausmas, ir kuklūs romėno džiaugsmai – tėra projekto aplinka, kuri nepateks į ataskaitas, o juo labiau – į galutinį rezultatą. Projektas – tai rengiama monografinė studija "Lietuvos fotografijos istorija: faktai ir interpretacijos", tapsianti Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinės dailės galerijos fotografijos ekspozicijos pagrindu. Knyga, kuriai rinkdamos medžiagą mudvi su Margarita Matulyte važinėjome po Lietuvos muziejus, bus tokia rimta, kad joje netilps tokie niekai. Neišsiteks joje ir nesibaigiančios audringos, juokingos ir kartais dramatiškos mudviejų šnekos apie fotografiją – jos taip ir liks teksto kontekstu, niekur neužfiksuotu. Nebent kitame tos romėno saugomos orlaidės gale buvo prigludusi kokia nors smalsi ausis...

O knyga, kaip sakiau, bus labai rimta: joje bus naujai išdėstyta Lietuvos fotografijos istorija, svarstomi jos vingiai ir intertekstualūs ryšiai su pasaulio fotografija. Ir tikriausiai visai nebus justi, iš kokių skutelių kartais tenka ją (istoriją, tikėkimės, ne knygą) susiuvinėti. Nes kokia nors sritis ar koks nors autorius nėra visiškai išsaugoti, išsamiai aprašyti, išaiškinti, kaip, pavyzdžiui, Anglijos fotografijos palikimas, su kuriuo galima susipažinti tiesiog naršant po muziejų interneto tinklapius: surenki "Fenton Crimean war" ir gauni visus publikuotus turbūt Pirmojo pasaulinio karo fotografo laiškus iš Krymo. Lietuvos karų, statybų, griovimų, sukilimų, paradų ir miestų kasdienybės liudininkų gyvenimus gaubia dulkina tyla. Fotografijos palikimą kažkada išretino neišmanymas, ideologiniai valymai arba tiesiog jų baimė. Parodinio gyvenimo gaudesį užliejo kraujo bangos. Po visų tų kelionių vis dar atrodo, kad fotografija tūno kažkur pasislėpusi nuo mudviejų geismo žinoti.

Galime pasidžiaugti, kad Kultūros ministerija suprato šio projekto vertę ir skyrė paramą, kurios pakako tiek daug nuveikti. Tai suteikė galimybę iškrapštyti fotografiją iš jos slėptuvių Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir kitur, padedant kruopštiems muziejų bei privačių kolekcijų šeimininkams. Kartais pakanka vieno vaizdo, kad kurio nors Lietuvos laiko gyvenimas atgytų. Ir ne tik – tas vienas vaizdas suteikia apčiuopiamą pavidalą ir fotografui, kuris kažkada savaip rinkosi, ką fotografuoti, arba vykdė užsakymą, ieškojo geriausio žiūros taško ir kartais visai be reikalo – juk užsakovui to visai nereikėjo – pabrėždavo netikėtą sutapimą ar figūrų ritmą, taip išsaugodamas fotografinę mintį ne tik sau, bet ir mūsų rašomai istorijai. Tiesa, yra ir kiti vaizdai, liudijantys, kad jam tikriausiai viskas baigėsi blogai, kad jis ar ji, kaip ir visas Lietuvos gyvenimas, buvo nušluotas visiems gerai žinomų įvykių. Šiaip ar taip jau seniai pastebėta, kad fotografija visada kalba apie mirtį, ir kuo tos mirties ten mažiau matyti, tuo ji stipriau juntama. Ypač kai fotografija sena.

Beje, šia kryptimi mintis pastūmėjo po darbo muziejų fonduose pamatyta Aleksandro Ostašenkovo ir Reginos Šulskytės fotografijų paroda Šiaulių dailės galerijoje. Mat Ostašenkovas, anksčiau apie mirtį kalbėjęs užuolankomis, dabar mėgina pažvelgti jai tiesiai į akis, tiesiog fotografuodamas žmonių veidus. Kaip ir sakiau, labiau prie šios egzistencinės patirties jis priartėja tada, kai žiūri akies krašteliu – į žmogaus laikyseną mirties akivaizdoje, į mirties laukiančią nuščiuvusią aplinką. Veidai viską tik slepia. Tuo tarpu naujasis Šulskytės darbų ciklas "Mano drabužiai" kalba apie nebūtį nekalbėdamas. Nes juk visur kabantys, mosuojantys, tūnantys ar grėsmingai tykantys drabužiai nepastebimai skleidžia unikalų vienintelio jų savininko kvapą, kuris, kaip ir fotografija, leidžia pajusti artumą, užsigeisti, bet ne turėti. Į ilgesnius lakštus montuodama senesnes ir naujesnes, pasikartojančias ir pranykstančias fotografijas autorė atkuria prisiminimo struktūrą, o prisiminimas ir yra mudviejų su Margarita darbo motyvas.

Šis darbas mus privertė atitrūkti nuo Vilnių kamuojančių realijų ir pažvelgti į tai, kas dažnai paniekinamai vadinama provincija, iš jos pačios vidurių (kiekvienas miestas – kažko vidurys, o jų buvo nemažiau kaip keturi, nes nuvažiavome ir į Alytų patyrinėti "Alytaus fenomeno"). Ir ką gi – Vilniaus iš ten beveik nematyti, jo netrūksta. Ypač jei leisimės gilyn į praeitį. Lietuvoje, bent jau jos fotografijos istorijoje, apstu dar neišnaudotos ir arogantiškai nepastebėtos energijos.

Beje, tai buvo ir žvilgsnis į dabartį iš praeities perspektyvos. Šis žvilgsnis atskleidė kiek nemalonią tiesą: istorija ir vėl kartojasi, o jos apsisukimai – reikia sau tai nuolat priminti – mums niekada neišeidavo į gera. Ir dabar jau yra užmirštų fotografų, kurių darbai nepublikuojami ir nekaupiami nė viename muziejuje, kuriuos vargiai atras ateities istorikai, pasiryžę naršyti kada nors apdulkėsiančius mūsų dabarties archyvus. Na, bet gal būsima mūsų knyga galės jiems šiek tiek padėti. Juk tam ir važinėjame po rudeninio, o paskui jau žieminio lietaus merkiamus Lietuvos miestus, tamsoje tįsančias autostradas užpildydamos pokalbiais apie tai, kas buvo ir bus.

O tas viešbutis buvo dar keistesnis, nei atrodė iš pradžių. Grįžusios iš miesto, vakare jį rasdavome visiškai tylų, tuščią ir tamsų – durų tekdavo ieškoti apgraibomis, kliuvinėjant už statybininkų paliktų kibirų. Bet naktį pastatas atgyja – jo sienos ima linguoti trankios muzikos ritmu, o koridoriais kažkas bėgioja ir net spardo kamuolį. Nė karto nebandėme praverti durų ir pažvelgti – kas? Romėno saugomas kambarys atrodė patikimai atskirtas nuo viešbučio dvasių ir mes galėjome ramiai laukti kitos dienos, kurios stalčiai prikrauti dar nematytų senų fotografijų.