Vartojimo rojus

Eglė Rakauskaitė. "Mano adresas - ne namas ir ne gatvė, mano adresas – prekybos centras". 2004 m.

Parodos formatas. Gyvename agresyvių pardavimų eroje, kai esi verčiamas rinktis pieną iš keliolikos pavadinimų, judėti apsuptas minios ir šurmulio, keliauti prekybos centrų labirintais, nemažą savo gyvenimo dalį praleisti marketingo spendžiamuose spąstuose.

Eglė Rakauskaitė įnešė didžiųjų parduotuvių šurmulį į ŠMC. Tas mažas fantazijas, kurios nejučia kyla daiktų ir pavadinimų makalynėje. Ji tarsi koks A. Barrico imasi vienos temos, ant kurios lyg ant smilgos veria žemuoges – įvairias patirtis, vienaip ar kitaip susijusias su prekybos centrais. Keturias vaizdo instaliacijas ir vieną garso jungia tas pats pavadinimas. Ir keturios Modesto Ežerskio įgyvendintos fotografijos.

Pojūčio autentikos siekis. Eglei visuomet svarbus patirties autentiškumas. Ji niekada nesiekia konstatuoti "tiesos" kaip kažkokio faktinio vieneto. Ji siekia atkurti, užfiksuoti autentiškus potyrius. Šįkart – susidūrus su prekybos centrų realybe. Ji kuria situacijas, su kuriomis žiūrovas galėtų susitapatinti.

Pats instaliacijos pavadinimas kalba apie atpažįstamas kultūros duotybes. "Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – prekybos centras" kažkada turėjo kitą pabaigą: "Tarybų Sąjunga". Tai primena, iš kur atėjome. O pakeitus pabaigą, virsta tikslia įžvalga.

Viename video žmonėms, išėjusiems iš parduotuvės, siūloma parduoti pirkinius už tą pačią sumą ir pakartoti "malonumą" pirkti. Nemačiau, kad nors vienas būtų sutikęs. Visų pirma, didelis apsiprekinimas prilygsta žygdarbiui. Antra, tai saviraiškos aktas. Įsigyji daiktų komplektą, apibrėžiantį tavo identitetą. Maišelis su produktais pasidaro kažkoks intymus. Žinoma, malonu, kad menininkai domisi tavo asmeniu, bet parduoti grobio nesinori.

Kituose dviejuose video inscenizuotos gynybinių reakcijų sukeltos fantazijos. Veikėjai, užuot paklusniai cirkuliavę išmintais "Maximos" takais ir apsipirkinėję, užsiima pogrindine veikla: slepia konservus ir druską už valiklių eilės, dangsto nuolaidas skelbiančius užrašus. Arba išskleidę skėčius dengiasi nuo serginčios apsauginių akies.Tokie veiksmai niekur neaprašyti kaip nusikalstami. Taigi bausti negalima. O sumaištis ir nustebimas įprastame prekybos skruzdėlyne – garantuotas. Piktdžiugiškai saldus, nors nereikšmingas kerštas priverstinei gerovių versmei.

Trečia fantazija apie pirkėjo savivalę įgyvendinta baldų salone, spintų skyriuje. Žmonių grupelė įeina ir išeina pro spintų duris. Mintis šįkart ne apie šėliojimą, o apie erdvių pajutimą. Filmuko pabaigoje užrašoma: "Jie gyvena ne spintose. Jie gyvena ankštai, kaip spintose." Tas slampinėjimas po spintas atrodo gana natūralus. Niekam nereikia per smarkiai susilenkti. Ar tokia spinta labai skiriasi nuo bendrabučių ar kitų funkcionalistinių statinių?

Garsas – svarbiausias šios parodos akcentas. Reklamiškai skambiu ir pataikaujamu balsu įgarsinti patarimai iš knygos "Šaunioji Šeimininkė". Tai mūsų močiučių laikų knyga, skirta namų šeimininkėms. Laikydamasi jos patarimų galėtum būti visapusiškai tobula moterimi tobulai sutvarkytoje aplinkoje, išpuoselėta, švytinti ir džiuginanti prašmatniais patiekalais. Unikalios savidisciplinos moteris. Superego į kovą su negerovėmis kviečiantys patarimai reklamuojami tipišku prekybos centro balsu. Vadinasi, reklamuojamas tam tikras gyvenimo būdas... Galima būtų pamanyti, kad kviečiama grįžti prie senųjų patriarchalinių vertybių, jei neskambėtų taip absurdiškai ir juokingai. Kita vertus, tai kvepia "Amich" sektos sąmokslu (jos nariai gyvena visiškai natūraliomis sąlygomis, be elektros ir centrinio šildymo). Nepirk, viską pasidaryk pats. Nuo slogos gydykis svogūnu iš daržo, dėmes valyk gyvulio tulžim ir t.t.

Liko neaptartos keturios nuotraukos, išoriniu grožiu bene labiausiai rakauskaitiškos. "Velykos", "Nauji metai", "Joninės" ir "Helovynas". Viena nuo kitos jos per daug nesiskiria, tik teminiais atributais. Kiaušinai, mėsa, rūkyta žuvis ir kiti maisto produktai, visi vienodai įvynioti į celofaną. Produktų jovalas sudaro gelmę, o celofano sluoksniai švyti tarsi sparnai. Maždaug tokį vaizdų marmalą ir parsineši galvoje iš parduotuvės. Tiesą sakant, Eglės produktų rinkiniai net per tyri. Pernelyg natūralūs ir tapybiški. Galvoje būna kur kas margesnių pakuočių erzelis, nedaug bendra teturintis įpakuotu maistu.

Psichologinė funkcija. Tokį menininkės elgesį su socialine realybe galima būtų pavadinti ekologiniu-psichologiniu. Ji lyg kolektyvinės sąmonės psichologė simuliuoja fantazijas, kad "aukos" turėtų galimybę pažvelgti iš šono. Saugus stebėtojo minčių pasiautėjimas leidžia nusijuokti iš kasdienybės inercijos ir nors kartą (virtualiai) pabūti parduotuvėje, kur nėra galimybės pirkti. Labai sveika. Pabandykit.

Savo pačios kūrybos atžvilgiu Eglė yra "čia ir dabar". Kūrybos pradžioje ji kalbėjo per universalius simbolius ir bendražmogiškas patirtis. Žiedlapių ar plaukų rūbas, gulėjimas meduje ir taukuose buvo Rakauskaitės sukurti pasauliai. Didelę kūrinio dalį užėmė kvapai, spalvos ir paviršiai. Vėliau buvo žmogiški valkatų portretai, dokumentiškai užfiksuoti gatvės muzikantai. Regis, palaipsniui Eglė ėmė daugiau stebėti, nei kurti savo rankomis ir kūnu. Įsileisti vis daugiau gyvenimo "ready made". Gryna dokumentika Rakauskaitės kūryba nepavirto, nes tai, kas pamatyta ir įžiūrėta, jai vis rūpi kažkaip pasukti, perdėti, įtraukti – kad atsivertų naujos briaunos.