Dviejų herojų pasakojama istorija

Deimantas Narkevičius. "Kartą XX amžiuje". 2004 m.

Šiuolaikinio meno centre pristatytas paskutinis personalinių parodų ciklo "EMISIJA" projektas – Deimanto Narkevičiaus "Dviejų skulptūrų paroda". D. Narkevičius – viena įdomiausių tarptautinio atgarsio sulaukiančių šiuolaikinio Lietuvos meno figūrų.

Šioje parodoje Narkevičius pristato du videodarbus – "Kaimietis" ir "Kartą XX amžiuje" – bei kelias fotografijų serijas. Turbūt ne atsitiktinumas, o Narkevičiaus kaip skulptoriaus patirtis lėmė, kad abiejuose filmuose eksploatuojami skulptūrų įvaizdžiai – istoriniai laiko, įvykio, žmogaus įamžinimo garantai, leidžiantys autoriui kalbėti svarbiomis temomis. Ne paslaptis, kad istorija ir ją papildančios kategorijos – praeitis, atmintis, prisiminimai – yra raktažodžiai, padedantys suvokti Narkevičiaus kūrybą. Istorinė dimensija artikuliuojama visuose kamera kurtuose darbuose: filme "Istorija" ("His-story") autorius tyrinėja istoriją per savo autobiografijos prizmę. "Legendos išsipilyime" Narkevičius paliečia holokausto tematiką; "Lietuvos Energijoje" gvildena utopinius socializmo įvaizdžius, o filme "Europa 54°54 – 25°19" revizuoja istorijos perspektyvoje sukurtus geopolitinius mitus. Socialinis angažuotumas, istorinis diskursas, politiniai, ideologiniai niuansai yra leitmotyvai, vienu ar kitu rakursu atsispindintys visuose Narkevičiaus darbuose.

Istorija kaip praeities įvykis reaktualizuojama ir ironizuojama kūrinyje "Kartą XX amžiuje". Siužetas iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastas: griaunamas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje. Kūrinys – tarsi Sąjūdžio laikų dokumentika, patriotinio patoso kupina kronika, iliustruojanti simbolinės reikšmės Lietuvos istorijos faktą, įspūdingą ritualą, pergalingų gestų, šypsenų ir vėliavų paradą. Tik po kurio laiko susivoki, kad esi apgautas. Natūrali patirtis, istorijos faktai, empirinės žinios neleidžia priimti to vaizdo, kurį matai, nes jis neatitinka faktų, yra neteisingas. Akimirksnį susimąstęs supranti, kad montažas fiktyvus. Vaizdas sukonstruotas atvirkštine tvarka, Leninio paminklo nugriovimas virsta paminklo pastatymo istorija. Tai primena atvirai ideologinius totalitarinio režimo filmus, tarsi sąmoningai vykdomą ideologinį užsakymą: nufilmuota medžiaga atlieka pažintinę, didaktinę funkciją. Tačiau Narkevičius kolektyvinį herojų – tautą – subtiliai ironizuoja, o žiūrovą provokuoja.

Darbe "Kaimietis" pasakojimą apie Leniną keičia lietuviško rezistencijos herojaus – generolo Jono Žemaičio istorija. Narkevičius įdomiai konstruoja naratyvo ir vaizdo santykį. "Kaimietyje" pasakojimas tampa kūrinio struktūros pagrindu, jis suskaidomas į dviejų pagrindinių veikėjų monologus – į vyrišką ir moterišką istoriją. Pirmąją pasakoja Jono Žemaičio biusto autorius, jaunas skulptorius G. Lukošaitis, o ją vizualizuoja statiškai nufilmuotas monumentalus Jono Žemaičio biustas. Su tvirtu vyrišku monologu akivaizdžiai disonuoja lyriška, jautri ir intymi moters istorija, vizualiai konvertuojama į sulėtintą fotografišką miesto fone judančios jaunos moters vaizdą. Narkevičius individualių istorijų pasakojimus konstruoja kontrasto principu, kokio nors logiško ryšio jie lyg ir neturi, komunikacija atsiranda netiesiogiai, per asociacijas.

Nemažiau svarbus "Kaimietyje" ir romantiškumo aspektas, kurį pabrėžia legendinio romantiko Wagnerio muzika, puikiai pritarianti tuo pat metu demonstruojamiems romantiškiems vaizdiniams – gamtos fragmentams, miesto peizažams…

Čia imituojama 7-ojo dešimtmečio tarybinio kino stilistika: vaizdai minimalistiški, filmuojami statiška kamera, kartais truputį sulėtinti, fotografiški. Pasakojimas nekuriamas vaizdų seka, vaizdai "vejasi" naratyvą. Juostai suteiktas praėjusio laiko krūvis, kvaziautentiškos istorijos nuotaikos kuriamos pasitelkiant retro stilių. Pabrėžtinai mėgėjiška filmavimo maniera primena avangardinio kino estetiką.

Parodoje eksponuojamos Narkevičiaus fotografijų serijos vaizduoja melancholiškus sovietinių relikvijų atributus. Jose užfiksuota egzotika tapusi tarybinio gyvenimo aplinka, socialistinės architektūros artefaktai, viešųjų įstaigų interjerai, agrarinius užmojus deklaruojantys melioracijos grioviai, trąšų krūvos. Visas sovietinio kasdienio gyvenimo aplinkos spektras fiksuojamų objektų atžvilgiu artimas 8–9-ojo dešimtmečio lietuvių fotografijai.

Kaip ir videodarbai, fotografijų serijos analizuoja istoriją. Narkevičiui galime pritaikyti meno teoretiko Halo Fosterio aprašytą menininko etnografo tipą: jis tarsi imituodamas etnografą, per savo kūrinį tyrinėja bendruomenę, socialinius, istorinius tikrovės reiškinius. Narkevičiui kamera tampa tyrimo įrankiu, kuriuo analizuojamos, fiksuojamos individualios žmonių biografijos, autentiški istoriniai įvykiai ir reiškiniai, besikeičiantys laiko perspektyvoje.