Į 2005-uosius su "Gulbių ežeru"

M. Raškovskio nuotr.

Jau nuo 1877 m. daugelio šalių žiūrovai žavisi teatrų scenose atliekamais grakščiais gulbių šokiais pagal žymaus rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio (1840–1893 m.) baleto "Gulbių ežeras" melodijas. Šis populiarus kūrinys Naujųjų metų išvakarėse vėl atgis ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – vieną lankomiausių teatro spektaklių šiemet nuspręsta atnaujinti. Teatrui rengiantis premjerai, pakalbinome baleto meno vadovę Tatjaną Sedunovą bei pastatymą rengiančius pedagogus Liudmilą Kovaliovą (Sankt Peterburgas) ir Valentiną Lebed (Kijevas).

Kodėl teatro netenkino ligšiolinė "Gulbių ežero" versija ir buvo nuspręsta spektaklį atnaujinti?

Tatjana Sedunova: Dabartinis "Gulbių ežero" spektaklis, regis, buvo pastatytas prieš 20 metų. Taigi jis fiziškai paseno, o klasika turėtų blizgėti, traukti žiūrovus. Jei teatro repertuare norime turėti klasiką, ji privalo būti autentiška, rodoma visame pasaulyje. Konstantino Sergejevo baleto redakcija pripažinta daugelyje šalių, nes labiausiai atitinka M. Petipa ir L. Ivanovo "Gulbių ežero" choreografiją. Esu laiminga, kad prieš Natalijos Dudinskajos mirtį dar pavyko gauti jos sutikimą statyti "Gulbių ežerą" pagal K. Sergejevo redakciją mūsų teatre. Su džiaugsmu pakviečiau to spektaklio asistentę Liudmilą Kovaliovą. Ji statė šį spektaklį JAV, Europoje, Japonijoje.

Kuo šiandien romantinis baletas gali būti patrauklus Jums ir žiūrovams?

T. S.: Mums, kaip ir viso pasaulio visuomenei, romantinis baletas patrauklus todėl, kad sudėtingą gyvenimą gyvenančių žmonių sielos lieka tos pačios: scenoje, kaip ir seniau, trokštama matyti grožį. Romantinis baletas ir romantinė muzika tam labai tinka. Mūsų "Gulbių ežeras" labai lankomas, užsienio impresarijai, kviesdami mus gastrolių, pageidauja, jog jų publikai parodytume šį spektaklį.

Liudmila Kovaliova: O kodėl yra amžini Bachas, Mozartas? Kodėl statomi ir "Spragtukas", ir "Miegančioji gražuolė", ir "Mirštanti gulbė"? Tai genialūs pastatymai, juose po tūkstančio metų balerinoms bus įdomu šokti, perteikti šiuolaikinius jausmus, savo laikmetį. Žinoma, dabar – kitas gyvenimas, kita estetika, baletas negali būti atitrūkęs nuo gyvenimo. Visais laikais žmogui reikia dvasingumo, romantikos. Be polėkio neįdomu gyventi.

Valentinas Lebed: Patraukia P. Čaiovskio muzika, labai graži choreografija, puiki muzikos ir choreografijos sintezė. Baletas žavi muzikine ir plastine gelme. Gulbių šokiai – tikras šedevras. "Gulbių ežeras" – amžinas. Žmogaus siela kentėjo visais laikais.

Ar naujasis pastatymas visiškai atitinka Petipa ir Ivanovo versiją?

T. S.: Žinoma, Petipa ir Ivanovo baletas – pastatymo pagrindas. Tačiau ilgainiui ši versija kito, ją papildė nauji elementai. 1930 m. kino juostoje užfiksuotas "Gulbių ežeras" atrodo juokingai, naiviai. Visi spektakliai, ypač baleto, sensta. Dabar statome šiuolaikinį klasikinį baletą. Į klasiką negalime žiūrėti kaip į antikvarinį muziejinį paveikslą, kurio nevalia liesti. Klasikos stilistika, šokio technika visą laiką tobulėja. Choreografine prasme žiūrėti senąjį pastatymą būtų neįdomu. Tačiau visos pagrindinės šokių linijos paliktos. Užtat ir sakoma, kad tai ne K. Sergejevo pastatymas, bet jo redakcija.

Kaip sekasi repetitoriams dirbti su mūsų trupe?

T. S.: Esu laiminga, kad L. Kovaliova sutiko čia atvažiuoti. Ji labai užsiėmusi, dirba įvairiuose teatruose, dėsto Europos šokio akademijoje, buvo Lozanos konkurso vertinimo komisijos narė. Iš Lietuvos ji vyks į Japoniją statyti "Miegančiosios gražuolės" ir vesti meistriškumo pamokų. Džiugu, kad mūsų trupę L. Kovaliova įvertino labai gerai, liko patenkinta mūsų solistų meistriškumu. Ji puikiai išmano rusiškos šokio mokyklos pagrindus, ypač rankų ir kojų techniką, o kaip tik to reikia "Gulbių ežerui". Ji padėjo Nelei Beliakaitei ir Miki Hamanakai papildyti šokio plastiką naujais niuansais.

L. K.: Trupė – gana stipri, labai gerai dirba, turit daug gabių merginų ir vaikinų, labai stiprūs solistai, malonu su jais repetuoti. Jie visi ne tik geri atlikėjai, bet ir puikūs aktoriai. Labai įdomu, malonu dirbti su talentingomis M. Hamanaka ir N. Beliakaite. Jos labai imlios. Pasižiūrėjusi "Rusiško Hamleto" repeticiją, galiu pasakyti: visi labai gerai šoka. Trupėje atmosfera tokia, kokia turėtų būti – tarnauti baletui. Bandžiau surasti ką nors bloga, bet nepavyko.

V. L.: Man labai malonu čia dirbti. Labai patinka trupė, ir net sunku pasakyti kodėl. Mokykla, paruošimu ji nėra pati geriausia trupė pasaulyje, bet kai šokėjai išeina į sceną – tarsi persikūnija. Jie turi kažkokį "šarmą", savą stilių, jaučia atsakomybę už savo darbą. Žiūrėdamas jų spektaklius kaip žiūrovas iš salės, patyriau didžiulį malonumą. Ypač trupė man patinka šiuolaikiniuose Boriso Eifmano spektakliuose, kadangi šokėjai čia ne tik šoka, bet ir įtikinamai perteikia veikėjų charakterius, būseną. Tuo jie mane žavi labiau negu kitos, profesionalesnės trupės. Be to, su jais malonu dirbti: jie nori gauti informaciją, ją permąsto, interpretuoja. Jaučiu esant abipusį ryšį ir savitarpio supratimą, o tai labai svarbu. Juk jei mano žinių niekam nereikia, jos pasidaro bevertės. Mokytojas atsiranda tuomet, kai yra mokinys. Jei nėra mokinio ir mokytojo ryšio, tuomet esi ne mokytojas, o paprasčiausias informacijos pateikėjas. Kai vienas kitą supranti, ir sunkus kūrybinis darbas būna malonus…

Šiandien mes tiksliai nežinome, koks buvo Petipa ir Ivanovo pastatymas. Juk prie pastatymo prisideda ir repetitoriai, ne tik baleto "perkėlėjai". Vadinasi, matome interpretacijos interpretaciją, t.y. tai, ką suneša visos asmenybės.

V. L.: Jūs visiškai teisi. Mes laikomės daugmaž tradicinės versijos. Nestatome naujo baleto, o imame tą variantą, kuris rodomas Sankt Peterburgo Marijos teatre, kurį pastatė Sergejevas. Judesiai lieka, jie perduodami iš kartos į kartą, tačiau kiekviena šokėja arabeską atlieka savitai, individualiai, ir repetitorius, kaip individualybė, savaip nuspalvina kuriamą interpretaciją. Svarbiausia – atrasti atlikėjui artimų štrichų. Dabar tą patį vaidmenį ruošia dvi šokėjos – N. Beliakaitė ir M. Hamanaka, tačiau atrodo, kad tai du skirtingi vaidmenys. Kiekvienos jų šokyje – savi niuansai. Bet kuris baletas, skirtingų šokėjų atliekamas, skirtingai ir atrodo.

Taigi galima tvirtinti, kad lietuviškasis "Gulbių ežeras" skirsis nuo Marijos teatro spektaklio?

V. L.: Skirsis atlikimu, bet ne choreografija. Juk Ashkenazy P. Čaikovskio koncertą atlieka visiškai kitaip nei Cliburnas. Natos – tos pačios, o skirtumas yra. Taip ir balete. Kiekviena trupė pasitelkia jai būdingas manieras, šoka savu stiliumi. O kas kam artimiau ir labiau patinka, priklauso ir nuo žiūrovų. Lietuvos baleto trupė – individuali, atlikimo maniera – būdinga tik jai, jos negalima supainioti nei su Marijos, nei su Didžiojo teatrų trupėmis. Jie rodys tai, ką turi savito, ko nėra kitose trupėse. Tą ir noriu pabrėžti. Tas mane ir žavi.

Atliekant "Gulbių ežerą" kartais baltąją gulbę šoka viena, juodąją – kita balerina. Ar du skirtingus charakterius turėtų perteikti dvi ar viena atlikėja?

L. K.: Man įdomiau, kai šoka viena. Juk ji turi išgyventi ir perteikti persikūnijimą. Tai įdomi aktorinė užduotis: iš švelnios, baltos, nuostabios, kenčiančios reikia pavirsti gundytoja. Balerinai tai kur kas įdomiau nei vienaplanis vaidmuo. Ir žiūrovams turėtų būti įdomiau – ta pati šokėja tampa visiškai neatpažįstama.

Kokiu keliu eina Sankt Peterburgo Marijos teatras: tęsia klasikinio šokio tradiciją, ieško naujų kelių, eksperimentuoja? Koks Jūsų požiūris į šiuolaikinį šokį?

L. K.: Aš esu tradicijos saugojimo šalininkė, kadangi ją sugriauti lengva, o išsaugoti labai sunku. Spektaklis – tai teatro veidas, stilius, maniera. Žinoma, vien "Gulbių ežeru" trupė negalės tobulėti. Reikalingi ir Neumeierio, Balanchine’o, Forsythe’o pastatymai. Mūsų trupė juos fantastiškai šoka. Tačiau atsisakius klasikos baletas žymiai suprastėtų, trupė susilpnėtų. Juk klasikinis šokis yra pagrindas, kuris kuria, tobulina estetinį skonį. Nedidelės šiuolaikinio šokio trupės stato modernius baletus, tačiau dideliuose teatruose būtinai turi būti klasika. Negalima pamiršti paveldo, be jo nieko neliktų, pradėtume nuo nulio.

Mūsų, kaip ir kitų teatrų, geriausi šokėjai išvažiuoja. Kaip Marijos teatre sprendžiama "nutekėjimo" problema?

L. K.: Ši problema egzistuoja, bet pas mus ji mažiau juntama negu jūsų teatre. Norėtųsi, kad teatro vadovybė labiau rūpintųsi baletu. Algos turėtų būti didesnės. Baleto artistai ne taip jau gerai gyvena. Jų darbas beprotiškai sunkus, nepaliekantis laiko asmeniniam gyvenimui: visą laiką būna teatre, repetuoja, šoka spektakliuose. O kiek kelių, kojų, nugarų traumų! Toks sunkus darbas turėtų būti apmokamas tiek, kiek į jį investuojama. Kai to nėra, natūralu, kad bėgama į Vakarus…

Gerai, kad daugelis mūsiškių grįžta atgal viliojami tėvynės, savojo teatro traukos. Nekukliai pasakysiu: Sankt Peterburgo teatras yra ne vienas gražiausių ir geriausių, o pats geriausias, puikią trupę turintis teatras. Be to, artistams sudarytos geros sąlygos, mokami geri atlyginimai, sudaromos galimybės pagal sutartis keliems spektakliams išvykti į užsienį. Svetur išmokstama kažko naujo, o menui tas – labai svarbu.

1935 m. mūsų baleto trupė labai gerai pasirodė Londone, Monte Karle. Ar naująją "Gulbių ežero" redakciją ji taip pat drąsiai galėtų rodyti svetur?

L. K.: Visiškai. Kaip sakiau, jūsų atlikėjai – puikūs, spektaklis – geras, todėl ne tik galima, bet ir būtina važiuoti! Gastrolės, pripažinimas kitoje šalyje išjudina trupę.

Kodėl premjerai pasirinkta būtent gruodžio 31-oji?

T. S.: Naujieji metai, Kalėdos ar kitos šventės apskritai yra tinkama proga premjerai. Taip išėjo, kad spektaklis bus paruoštas Naujųjų metų išvakarėms. Teatre šį rudenį įvyko dvi operų premjeros, dabar tiesiog atėjo mūsų eilė.

Egzistuoja du "Gulbių ežero" finalo variantai: laimingas, kai gulbės atvirsta į merginas, ir tragiškas, besibaigiantis visų žūtimi. Kurią versiją pasirinkote?

T. S.: Su laiminga pabaiga. Pagrindiniai veikėjai nežūva. Manau, toks finalas logiškas ir teisingas. Jį buvo pasirinkęs K. Sergejevas.

Kas šoks premjeroje?

T. S.: Gulbės vaidmenį ruošia Nelė Beliakaitė bei Miki Hamanaka. Šiam vaidmeniui ruošiasi ir Olga Konošenko. Mat spektaklis bus rodomas dažnai, todėl solistės galės įgyti patirties. Mūsų trupėje situacija kitokia negu Maskvos Didžiajame teatre ar Sankt Peterburgo Marijos teatre, kur solisčių daug, kiekvienai tenka tik vieną ar du kartus per metus sušokti šį spektaklį… Turime du fantastinius princus: Nerijų Jušką ir Aurimą Paulauską. Kad ir kas atvažiuotų su jais padirbėti, sako, kad jie 100 proc. tinka princo vaidmeniui. Tokiai nedidelei trupei kaip mūsiškė tokie princai – tikri papuošalai.

O kodėl nešoks Eglė Špokaitė?

T. S.: Ji, deja, pati atsisakė šokti šioje premjeroje. Iš visos klasikos, esančios mūsų repertuare, ji pasiliko šokti tik "Žizel" ir "Raudonąją Žizel", "Romeo ir Džuljetą", "Rusiškąjį Hamletą", "Graiką Zorbą". Tai – asmeninis pasirinkimas. Anksčiau ji šoko visą klasikinį repertuarą ir šoko gerai. Dabar galbūt pasirenka sau artimiausius vaidmenis. Bet aš tikiu, kad Eglė dar šoks visus klasikinius spektaklius.

Linkėdama trupei kūrybinės sėkmės ir kitais metais, negaliu nepasmalsauti, kokie gi tolesni planai?

T. S.: "Vilniaus festivaliui" ir teatro sezono pabaigai (gegužės 20–21 d.) numatome parodyti spektaklį "Dezdemona" (Anatolijaus Šenderovo muzika). Gastroliuosime Italijoje, Ispanijoje, parodysime "Don Kichotą", galbūt "Gulbių ežerą", "Spragtuką"... Planuojame statyti ir "Damą su kamelijomis", vedame derybas su 30 metų Hamburgo teatre dirbančiu ir viso pasaulio trupių kviečiamu vienu garsiausiu nūdienos choreografu Johnu Neumeieriu. Nepaisant, kad yra labai užsiėmęs, kol kas jis mūsų pakvietimo neatmetė. Tad turime vilčių, kad vienas geriausių jo spektaklių – "Dama su kamelijomis" – išvys ir Vilniaus sceną.

Kalbėjosi Jūratė Terleckaitė