Kaip plaka pasaulio širdis?

Peter Sloterdijk

Storos filosofų knygos, kuriomis siekiama aprėpti visumą, ne tik nepasiekia tų, kurie savęs nelaiko profesionaliais filosofais, bet net jau kelia įtarimą. Mums atrodo, kad tikrovė netelpa į skaidrią sistemą, kokią pavyko sukurti, pvz., Hegeliui, XIX a. pradžioje nusprendusiam savo filosofija apibrėžti pasaulio įvairovę. Todėl dviejų iš tikrųjų turinčių ką pasakyti asmenybių pokalbis dabar gali tapti įdomiausia, o gal net ir vaisingiausia refleksija.

Alainas Finkielkrautas ir Peteris Sloterdijkas priklauso daugmaž tai pačiai kartai, kuri baigė studijas ties 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių riba. Ši karta išbandė ir jaunatvišką maištą, įgijo net ekstremistinių kairuolių grupių patirties, tačiau iš tokių grupių veiklos daugelis sugebėjo laiku pasitraukti.

Peteris Sloterdijkas yra žinomas šių dienų pasaulį analizuojantis filosofas (lietuviškai išleista jo knyga "Ciniškojo proto kritika"). Jis užduoda klausimus apie mūsų civilizacijos savitumą bei jos vietą žmonijos istorijoje, kartais iš jo galima išgirsti ir provokuojamų teiginių. Prancūzo Finkielkrauto ambicijos, regis, kuklesnės: jis yra greičiau eseistas (geriausia to žodžio prasme). Būdamas savo šalies pilietis ir įsitikinęs europietis, istorijai ir moraliniam žmonių poelgių aspektui jautrus intelektualas, jis reaguoja į įvykius ir ieško jų prasmės. Dviejų filosofų pokalbis neseniai pasirodė atskira knyga, kurios pavadinimą būtų galima versti "Pasaulio pulsas" arba "Kaip plaka pasaulio širdis" ("Les Battements du monde").

Knyga prasideda prisiminimais apie pirmąjį susitikimą, virtusį abiejų intelektualų draugyste. Tai įvyko Veimare 1991-aisiais. Dar buvo juntamas entuziazmas, atsiradęs griuvus Berlyno sienai, tačiau jau radosi ir nerimas dėl Jugoslavijoje prasidėjusio konflikto. Paskui kilo karas – pirmasis Europos karas po 1945 m.

Pagrindinę Sloterdijko ir Finkielkrauto pokalbių temą būtų galima apibrėžti taip: "Ką reiškia būti šiuolaikiškam?" Ji apima ir pasvarstymus apie šiuolaikinę Europą, karą Irake, Artimųjų Rytų dramą, pasaulinį islamo terorizmą, kvapą gniaužiančias genetikos ir informatikos galimybes, sienų griovimą, skurdžių šalių žmonių judėjimą į turtingąsias, masių pasirodymą politikos ir kultūros scenoje. Atsakymas negali būti paprastas, jis susideda iš daugybės priartėjimų, sukuriančių neužbaigtą visumą.

Sloterdijkas randa tikslią metaforą mūsų išgyvenamai istorijos akimirkai perteikti. Dabartis siunčia mums visiems, ypač intelektualams, "mobilizacijos šaukinius", ji be atvangos mus kviečia veikti, kovoti, protestuoti, pasirašinėti laiškus "už" arba "prieš", nesusimąsčius nerti į tai, kas aktualu. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, angažavimasis tapo intelektualų pareiga ir dorybe. Tai itin paaštrėjo stalinizmo metais, kai Vakarų kultūros veikėjai rungėsi, kas sugiedos daugiau ditirambų totalitarinei valstybei ir labiau paniekins savo demokratiją. Tačiau iš to niekas nepasimokė. Net atvirkščiai – mobilizacijos apimtys vis didėja. Liko dar tiek daug dalykų, už kuriuos reikia kovoti.

Šiame kontekste Sloterdijkas iš naujo atranda intelektualo pašaukimo esmę: tai ne pasaulio keitimas, o jo suvokimas. (Gal nė nereikia pridurti, kad tai – pagrindinė tikslingos veiklos sąlyga.) Tyrinėtojas turi surasti tokį stebėjimo tašką, iš kurio matyti ne tik dabartis, bet ir trys tūkstančiai mūsų istorijos metų, kaip yra pataręs Goethe. Reikia justi savyje tuos metus, jaustis vyresniu nei esi iš tikrųjų, atsispirti šviežumo, tuščio pasaulio lapo pagundai. Taip pat – intensyviai bendrauti su knygomis, meno kūriniais. Finkielkrautas pripažįsta, kad už tą "pasendinimą" jis dėkingas ir didiesiems XIX ir XX a. romanams. Jie jį išmokė matyti istoriją ir žmogaus fenomeną ne kaip "problemą, kurią reikia išspręsti", bet kaip mįslę, apie kurią reikia kelti klausimus – visados tuos pačius ir kaskart naujus. Pasenti – vadinasi, atsiskirti nuo "lengvybės", kurioje gyvenome būdami jauni ir kurioje pasilieka tiek daug šiuolaikinių suaugusiųjų. Pasenti – reiškia pasirinkti "sunkumą".

Savo angažuotą jaunystę Finkielkrautas vadina lengvumo, paslankumo, piruetų stovykla, kurią tam tikru momentu reikėjo palikti. Tą lengvumą, bet kokių distancijų paneigimą, daiktų ir dalykų laikinumą dabar naujai įkūnijo internetas, kuris yra besišypsantis dabarties veidas. Tačiau šis veidas turi ir savo tamsiąją pusę – "terorizmą be ribų". Kartu tai ir būdas niveliuoti atstumus, peržengti ribas ir paneigti taisykles, o filosofui abi pusės yra neatskiriamos. Jas padarė įmanomas technikos raida ir jos sukelta protų būsena. Padedamas knygų, žvilgsnio į praeitį ir dramatiškų įvykių filosofas suprato, kad ir pats priklauso sunkumo stovyklai, kad jaunystė jau praėjo.

Finkielkrautas prisipažįsta, kad svarbiausias jo gyvenimo susitikimas buvo atsitiktinai į rankas patekusi iki tol jam nežinomo autoriaus Lévino knyga. Tai buvo būtinas ir galutinis, bet nuostabus sukrėtimas: baigėsi lengvumo fazė, atsirado gyvenimo rimtumo suvokimas. Šis suvokimas – tai ne moralinių apibendrinimų sfera, iškilmingi pareiškimai apie Kitą, kurį reikia pažinti ir gerbti. Tai ir politikos bei bendro gyvenimo kultūros raktas. Abu pašnekovai pabrėžia, kad tai – paskutinė vertybė, besipriešinanti visuotinio nihilizmo procesui.

"Kito" sąvoka ilgainiui tapo tokia akivaizdi, kad net subanalėjo. Todėl, užuot padėjusi suvokti tikrovę, ji dar labiau dezorientuoja. Įdomi ir šiuolaikinė šios sąvokos raida. Sloterdijkui tai paskutinis klasikinės ant teologijos pagrindų iš humanizmo išaugusios filosofijos blyksnis. Tai – vienas Dievo pseudonimų. Bėda ta, kad skelbiama visuotinio supanašėjimo (lygybės), globalaus vartojimo kontekste "Kito" sąvoka tampa vienatvės ir narcisizmo įrankiu, padedančiu patogiai atsidusti: "Aš esu kitoks, manyje kaupiasi įvairūs kitoniškumai". Palankus požiūris į kitoniškumą leidžia atsisakyti pastangų brautis prie kito, kalbėtis apie tai, kaip žmonių bendruomenė sutaiko įvairias tapatybes.

Nerimą kelią vaidmuo, kurį kitoniškumas pradeda vaidinti Vakarų žmonių protuose. Po XX a. įvykių viskas, kas verčia atsigręžti į praeitį, į tautos idėją ir istoriją, o vėliau ir į civilizacijų tapatybę, buvo pažymėta neigiamu ženklu. Fašizmas, hitlerizmas ir kitos totalitarizmo atmainos, dekolonizavimo judėjimas, Trečiojo pasaulio atsiradimas politikos arenoje, amerikiečių suvokti nusikaltimai prieš pirmykščius savo žemyno gyventojus, sukeldami gilų neigimo instinktą, nugramzdino "baltąjį žmogų" į atgailaujančio mazochisto būseną.

Alain Finkielkraut

Jokio imperializmo, vienų pranašumo prieš kitus, jokios hierarchijos, nurodančios, kas geresnis, o kas blogesnis, jokio karo, nes jis yra pats didžiausias blogis. Rasizmo baimė virsta aklumu, kai juntamas tik vienas – baltojo – rasizmas. Visos kitos jo atmainos pasidaro priimtinos, jas galima paaiškinti istoriškai ir galiausiai visa atsakomybė tenka vakariečiams. Neįvertiname šio požiūrio įtakos šiuolaikinei kultūrai, kuri atsisako paveldėti tokią sukompromituotą civilizaciją, įtakos permainoms, kurioms pakluso auklėjimo, jaunosios kartos formavimo koncepcija.

Abu intelektualai taip pat diskutuoja apie filosofinius klausimus, kuriuos paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje iškėlė prancūzų revoliucija. Jos teoretikams ir Jeano Jacques’o Rousseau skaitytojams atrodė, kad visuomenės gyvenimas turi būti atkuriamas iš pat pradžių, sunaikinus senąsias neteisingas institucijas. Stebėdamas įvykius iš kitos Lamanšo pusės, Burke’as tvirtino, kad visuomenė negali egzistuoti be tradicijų, be santykio su istorija ir kad revoliucionierių racionalumas sunaikins visus bendruomeninius ryšius (tai, beje, įsigalėjus jakobinų terorui netrukus pasitvirtino). Finkielkrautas mano, kad šiuolaikiniai žmonės vis dar neatsikratė revoliucinio mąstymo: esą privalome sukurti naują moralinę postnacionalinę racionaliai administruojamą bendruomenę.

Filosofas gina "meną būti tauta", kuris šimtmečius buvo būdingas Europos tautoms. Kultūrinis savitumas jam yra civilizavimosi mokykla, padedanti pasiekti vertybes, kurių negali kodifikuoti teisė, bet kurios būtinos kasdieniame gyvenime. Tai mandagumas, geras skonis, daiktų ir reiškinių sudėtingumo suvokimas, sugebėjimas jam paklusti. Tačiau universalizmą saugo reakcingumo kaliausė, nes intelektualai paniškai reaguoja į bet kokią užuominą apie tautinės tapatybės vertę. Sloterdijkas priduria, kad šiuolaikiškiems žmonėms geriausias sprendimas būtų gyventi automobilių priekabose ir keliauti iš vienos mašinų stovėjimo aikštelės į kitą, t. y. atsisakyti nuosavos teritorijos, kuri reikalauja atsakomybės.

Skaitytojams verta priminti, kad prancūzo ir vokiečio dialogas vyksta tuomet, kai jų pažiūros pažangiajai bendruomenei atrodo ne tik nepopuliarios, bet ir skandalingos. Finkielkarautas tapo balta varna tarp prancūzų intelektualų, o Sloterdijką vokiečių kairuoliai kaltino fašizmu.

Svarbi pokalbio tema yra Amerika, apmąstymai apie jos skirtingumą ir Europos papildinio vaidmenį, kuris tapo akivaizdus, kilus karui Irake. Didieji europiečių atradimai nuo pat senųjų laikų visuomet buvo ir veiksmas, žmogaus keitimas, aktyvumo skatinimas. Dabar šį galingą mitą įkūnija amerikiečiai, norintys padaryti pasaulį geresnį. Jį lydi ir mitas apie dvylika Heraklio žygdarbių, išlaisvinusių pasaulį nuo pabaisų (ypač Augėjo arklidžių valymas). Dabartinei Europai labiau tinka Hermio vaidmuo – jis yra derybininkas ir sieja žmones.

Dvi iliuzijos. Amerikiečių iliuzija įvesti demokratiją karine jėga ir Europos svajonė – ginti ir platinti vertybes netaikant jokios jėgos. Nelengva pasirinkti taip Amerikos arogantiškumo ir mazochistiško Europos moralizmo. Jaučiame, kad abu požiūriai nevaisingi, nes abu vienpusiški.

Dar viena pokalbio tema – Izraelio valstybė ir tai, kaip ją vertina pažangieji intelektualai. Po daugelio metų, kai buvo remiama išsigelbėjusių iš Holokausto valstybė, visos simpatijos atiteko palestiniečiams. Žydai šimtmečius puoselėja "meną būti tauta", į kurį dabar žvelgiama įtariai. Anksčiau, iki pabundant šiuolaikiniam antisemitizmui XIX a. pabaigoje, istorija žydams atstojo teritoriją. Sionizmas išaugo iš suvokimo, kad žydams nebeliko vietos Europoje, kad būtina sukurti savo šalį. Dabar, vyraujant įsitikinimui, kad įžengėme į potautinę epochą, kurioje tarpusavyje susimaišiusios bendruomenės paklūsta tik teisei, Izraelis tampa skandalo objektu. Pažangiosios bendruomenės nariu galime tapti pasmerkę Izraelį to naujo nuostabaus pasaulio, kuriame stebuklingai išnyks visi konfliktai, vardan.

Požiūrio į žydus pasikeitimą Finkielkrautas laiko naujojo antisemitizmo apraiška. Naujo, nes jis atsirado dėl visai kitokių priežasčių nei anksčiau. Kadaise nacionalistams atrodė, kad žydai drumsčia Europos tautų tyrumą, įnešdami kitoniškumo elementą. Dabar žydai atsidūrė tokioje pat padėtyje, kokioje buvo europiečių dešinieji prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą: jie siekia, kad jų valstybė ne tik neišnyktų, bet ir išsaugotų tautinę tapatybę. Taip jie įžeidžia dominuojančią ideologiją. Dabar intelektualams musulmonas yra tas Kitas, kurį reikia apginti bet kuria kaina.

Vienas ryškiausių dabarties bruožų yra iš mūsų mąstymo apie pasaulį išnykęs tragizmo pojūtis. Graikų išmintis, žinojimas, kad egzistuoja neišsprendžiami konfliktai, kad priešybių neįmanoma sutaikyti, išstumtas iš mūsų protų. Dabar Antigonė yra visiškai teisi, o Kreontas – tik despotas. "Maištaudami visada esame teisūs" – tai Paryžiaus 1968-ųjų šūkis. Maištas pateisina pats save. Pasaulis pateikiamas kaip Gėrio ir Blogio mūšio laukas, o ne kaip erdvė, kurioje reikia rinktis tarp daugybės dalinių viena kitai prieštaraujančių gėrybių.

Filosofai baigia gana karingai. Savo dialogą jie suvokia kaip daiktinių įrodymų rinkimą procesui, kurį reikia iškelti racionalizmui, ekstremistinei minčiai. Jie kartoja, kad būtina grąžinti orumą praktinei išminčiai, tai, kuri renkasi netobulus dalykus ir paiso mūsų ribotumo. Reikia apleisti amžiną jaunystę, nepakeliamą būties lengvybę. Politika – tai subrendusiųjų pasipriešinimas nesubrendėliams, tai nesunaikinamo pasaulio sunkumo pojūtis. Tai ir kitoks laiko išgyvenimas, atsisakymas eiti Hegelio ir Marxo nutiestu istorijos keliu visuotinio susitaikymo, skirtybių nutrynimo link. Tačiau būtent skirtybės ir yra gyvenimo variklis.

Reikia iš naujo išmokti istoriją, kurią Europa pradėjo pasakoti prieš tūkstantmečius. Ji susikristalizavo iš mito apie degančią Troją ir savo seną tėvą gelbėjantį Enėją. Ilgai Europos išmintimi buvusi politinė alchemija mėgdžiojo Enėją: ji sugebėjo žvelgti atgal ir pirmyn, priimti nesėkmę ir pralaimėjimą paversti pergale.

Pagal "Tygodnik Powszechny" parengė Kora Ročkienė