Pirmasis

Troškimų medis

Laima Kreivytė

iliustracija
Yoko Ono. "Troškimų medis"

Šiemet Kalėdos vėl užklupo per greitai – darbai nenudirbti, dovanos nenupirktos, net ir sniego padrabstyta tik kur ne kur – "dėl vaizdo", o ne dėl žiemos. Atrodo, kad gamta kartu su pirkimo karštinės išvargintais žmonėmis įsisuko į kalėdinę karuselę – nepajudinami gamtos dėsniai virsta akcijomis ir nuolaidomis (slidžiais nuolydžiais), o gamtos išdaigos tampa dėsningumu. "Apšerkšniję mūsų žiemos" teprimena šiemet šimtamete tapusios Salomėjos Nėries "Senelės pasaką", o ne realybę. Bet ar kalėdinė realybė dar reali?

Pirmieji eglės spygliai Vilniaus vitrinose pradėjo kaltis jau lapkričio pradžioje – ir iš karto atrodė kaip pernykščiai, nes dienos buvo šiltos. Nepaisant to, eglutės pradėjo dygti kaip grybai – tik šį "sumiškėjimą" įkvėpė ne Baranausko "Anykščių šilelis" ar Čiurlionio simfoninė poema, o reklaminis varpelių skambesys. Net Vilniaus televizijos bokštas jau kelinti metai skelbiasi "didžiausia Kalėdų eglute". Užtat didžiausias Kalėdų elnias iš dirbtinų eglišakių puikuojasi prie didžiausio pasaulio pastato – "101" dangoraižio Taibėjuje. Ten irgi švenčiamos Kalėdos, nors dauguma gyventojų – budistai, daoistai ir konfucionistai, o Taivanio žiema labiau primena mūsų vasarą.

Tiesa, kalėdiniai sveikinimai net ir oficialiose Taivanio vietose užrašyti kompiuterinės kartos pamėgtu žargonu: "Merry Xmas!", o neišlavintai vakarietiškai akiai toks užrašas primena dar vieną hieroglifą. Tačiau žodis "Christ", kuriame ir glūdi šventės prasmė, dingsta ne Azijoje, bet kelis mėnesius trunkančiame vakarietiškame vartojimo karnavale. Būtent jį, o ne krikščioniškąją tradiciją ir importuoja guvūs verslininkai – kartu su elniais, kalėdų seneliais ir eglutėmis. Nes Kalėdos – pasaulinis prekybos pikas. O kas gimė gruodžio 25 d., pažiūrėsime į kalendorių.

iliustracija
Agnès Varda. "Patatutopia"

Galima į tai pažvelgti ir kitaip: kad Kalėdos – ne vartojimo, o atvirumo sau ir kitiems metas. Juk kultūrų ir tradicijų mainai vyksta ne tik vartojimo lygmeniu. Ir nebūtina to baidytis, net jeigu kai kurie ženklai suvokiami dekoratyviai.

Viešbučių, parduotuvių ir oro uostų kalėdinių eglučių mirgesys man nublanko pieš kuklų "Troškimų medį", kurį Taibėjaus bienalės metu "pasodino" Yoko Ono. Šį žiūrovo dalyvavimą skatinantį performansą menininkė atlieka jau daugelį metų. Kiekvienas lankytojas gali užrašyti savo norą ant popieriaus lapelio ir pakabinti ant medžio. Pirmąjį "Troškimų medį" Yoko Ono "išaugino" 1980 m., kai buvo nušautas jos vyras. "Troškimų medžio" idėja kilo iš seno japoniško papročio – pakabinti prirašytus lapelius ant medžių prie šventyklų. Vaikščiodama aplink Yoko Ono medį, stebėjau hieroglifais ir kitokiais rašmenimis išmargintus asmeniškus ir kartu viešus laiškelius – troškimai bematant apgaubė jį kaip sniegas. Baigiantis parodai, medis veikiausiai bus visai baltas. "Svajonė, kurios trokšti vienas, yra tik svajonė. Tačiau svajonė, kurios trokštame kartu, yra realybė" – toks Yoko Ono atsakymas į bienalės pavadinimo klausimą "Ar tu tiki realybe?"

Aš tikiu realybe, nes panašus troškimų medis – niekieno neinscenizuotas ir nesurežisuotas – yra ir Vilniuje, prie Valakampių tilto tarp Žirmūnų ir Antakalnio. Troškimai čia – paprasti ir buitiški, išreikšti ne žodžiais, o skurdžiais daiktais. Tačiau jie spalvoti, todėl primena ne sniegą, o medžio šakose įstrigusią vaivorykštę – tiesa, kiek purvinoką ir liūdną. 2004-ieji man – kitokios spalvų paletės metai. Kai ankstesnes spalvų reikšmes nustelbia naujos audringos patirtys. Pavyzdžiui, oranžinė dabar – ne Olandijos tulpių ir futbolo komandos, o Ukrainos revoliucijos spalva. Šie metai buvo kaip reta įtempti politiškai – beprasmis karas Irake, prezidento žlugimas ir naujųjų turtuolių iškilimas Lietuvoje. Norėtųsi ant kalėdinio troškimų medžio pakabinti vėjo malūnėlį – kad naujas spalvų margumynas sudarytų darnią visumą. Nors "vaivorykštinė koalicija" taip ir liko neišsipildžiusi svajonė.

iliustracija
Troškimų medis. 2004 m. Kalėdos, Žirmūnai
M. Vildžiūno nuotr.

Kalėdos – tai metas, kai nurimęs pamatai, kad gyvi ir negyvi daiktai yra arčiau tavęs nei galvojai. Esame bulvių valgytojai – ne geresni ir ne blogesni už ryžių valgytojus, kaip Kalėdų eglutė yra ne geresnė ir ne blogesnė už troškimų medį. Gal tam ir ateina Kalėdos, kad kiekvienas medis taptų troškimų medžiu. Ir kad troškimus pildytų ne tik medžiai, bet ir bulvės arba ryžiai. Kad ant medžio kabinami drabužiai arba rūsyje pūdomos daržovės reikštų ne tik skurdą, bet ir gyvenimo išmintį. Kaip Agnès Varda instaliacijoje "Patatutopia", kur širdies formos bulvės, vysdamos ir "žiedėdamos", pasakoja žmogaus gyvenimo istoriją. Kad mūsų kasdienybė priartėtų prie svajonės, o svajonė – prie kasdienybės. Juk, kaip sakoma filme, viskas, ką atiduodame – lieka, o ką pasiliekame sau – dingsta amžiams. Šviesių ir lengvų Kalėdų!