Dailė

Pavilnys istorijoje ir drobėse

Paroda Lietuvos geležinkelių muziejuje

Kristina Stančienė

iliustracija
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. "Pavilnio laiko sluoksniai". 2004 m.

Lapkričio 20 d. Lietuvos geležinkelių muziejuje atidaryta paroda "Pavilnys istorijoje ir drobėse". Parodos iniciatorės – jaunos menininkės: Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Marta Vosyliūtė, Jurgita Jasinskaitė. Bendradarbiaudamos su muziejaus kolektyvu, jos surengė projektą, dedikuotą unikaliai Pavilnio gamtai, vertingos architektūros fragmentams bei specifišką vietos koloritą formavusiai bendruomenei – geležinkeliečių kolonijai. Pasak istorinių šaltinių, įvairūs geležinkeliečių susivienijimai Lietuvoje veikė dar carizmo laikais. 1908 m. buvo gautas leidimas iš Vilniaus geležinkelių valdybos steigti geležinkelininkų gyvenamųjų namų koloniją. Tai buvo bendruomenės formavimosi pradžia. Kaizerinės okupacijos metu susivienijimas stipriai nukentėjo, užtat "lenkiškuoju" tarpukario laikotarpiu ši bendruomenė ypač klestėjo – buvo gražinama aplinka, tvarkomos komunikacijos, įsteigta mokykla, pastatyta bažnyčia. Tarpukario lenkų valdininkai gražią vietovę itin pamėgo, ėmė čia statyti vilas poilsiui. Taigi menininkų intencijoms priminti krašto istoriją pritarė ir dabartinė Pavilnio bendruomenė, juolab kad geležinkelio linija čia labai svarbi ir šiandien – ne tik kaip meno objektas, bet ir kaip susisiekimo priemonė, padedanti nuvykti į miestą ir atgal. Beje, muziejui tai ne pirmas su daile susijęs renginys – čia dažnai rengiamos įvairios dailės parodos.

Vienas iš svarbesnių parodos sumanymo akcentų – į idėjos realizavimą įtraukti ir vietos menininkus. Šį kartą parodoje eksponuojami tėvo ir sūnaus Algirdo ir Gedimino Zokaičių darbai. Skulptoriaus A. Zokaičio kūriniai – ekspresyvūs, aitraus kolorito. Čia dominuoja charakteringi portretai, išraiškingi antropomorfiški pavidalai, ironiški, neretai karikatūriškų bruožų. VDA baigusio monumentaliąją tapybą, o šiuo metu toliau studijuojančio molbertinę tapybą G. Zokaičio darbuose taip pat daug ekspresijos, ironijos, tačiau meninė išraiška skiriasi. Zokaitis jaunesnysis kuria "tapybiškesne" maniera, jo darbuose nėra laisvos formos ir dekoratyvių paviršių kontrastų, būdingų tėvo tapybai. Abiejų menininkų darbus sunku pavadinti tiesiogine aliuzija į vietovės istorinius motyvus, Pavilnys čia iškyla tarsi savita portretų galerija.

Kitai tapytojai – R. Noreikaitei-Miliūnienei įtakos turėjo ne tik Pavilnio istorijos fragmentai, bet ir muziejaus ekspozicijoje bei fonduose saugomi geležinkelio istorijai svarbūs daiktai, šiandien įgiję dar ir senoviško žavesio (telefono aparatai, įvairūs geležinkelių valdininkų atributai – rašalinės, antspaudai). Šaltos gamos natiurmortuose autorė komponuoja eksponatų, senų fotografijų motyvus, naudodama nostalgiškai nuteikiančius auksinių dažų fragmentus. Ryškiaspalvėje Sauliaus Dastiko tapyboje sutinkame, regis, autentiškus vietos gyventojus – linksmus girtuoklėlius, žmones, vykstančius į darbą, iš darbo ir pan. Čia itin ryški "čiabuvių" ir traukinių eismo sąsaja – geležinkelis paveiksluose perteikiamas kaip kasdieniško, įprasto peizažo dalis.

J. Jasinskaitė demonstruoja mišrią keramikos ir tapybos darbų grupę. Tapyboje menininkė ekspresyviai fiksuoja Pavilnio gamtos ir architektūros vaizdus, o keraminiuose objektuose įkūnijami abstraktesni įspūdžiai. M.Vosyliūtei rūpi ir socialinis Pavilnio aplinkos aspektas, ir gamtos unikalumas. Kontrastingo kolorito kompozicijose tamsiame fone ji vaizduoja ir niūrius idiliškos gamtos svetimkūnius – šiukšles, plastikinę tarą, ir stebuklingą vietovės grožį – spalvingus žydinčių tulpių sodus. Iš savo išsaugotų traukinio bilietų, derindama su tapytais elementais, ji konstruoja elegišką ir liūdną Pavilnio portretą.

Taigi parodoje atsispindi skirtingų menininkų žvilgsniai į Pavilnio istoriją ir dabartį. Įvairiais projektais ketinama ir toliau plėtoti pradėtą tematiką, kurią lemia, atrodytų, gana tolimų sferų – technikos (geležinkelio) ir meninės kūrybos – jungtis, bendri atspirties taškai.