Literatūra

Didysis latras Bukowskis

Šarūnas Monkevičius

iliustracija

Leidykla "Kitos knygos" ką tik išleido Charleso Bukowskio romaną "Paštas". Jis priskiriamas naujai intro knygų serijai. Knygos viršelyje teigiama, kad šią seriją sudaro "literatūros chuliganai ir revoliucionieriai, įgiję pasaulinę šlovę". Tiesa, žemiau kur kas atsargiau priduriama, jog tai "kūriniai ties pogrindžio ir bestselerio riba, skirti nebijantiems iššūkių skaitytojams".

Tačiau viršelyje afišuojamas "literatūrinis revoliucingumas" Bukowskio atveju nėra jau toks revoliucingas. "Paprastų" žmonių (iš)gyvenimai literatūroje eksploatuojami nuo neatmenamų laikų. Ypač tokioje šalyje kaip Amerika, kur natūralistinė novelė turi seną tradiciją. Tad "Paštas" geriausiu atveju tęsia XIX a. pabaigoje pasirodžiusias revoliucingas (žyminčias perėjimą iš realizmo į natūralizmą) noveles: Franko Norriso "McTeague" , Teodore Dreiserio "Sesuo Keri" ir Stepheno Crane’o "Drąsos požymis".

Na, o jei chuliganizmą apibrėžtume kaip nukrypimą nuo tariamo normalumo, tai terminas "literatūros chuliganas" Bukowskiui tiktų. Didžiausias į akis krintantis nukrypimas – autoriaus abejojimas amerikietiškomis vertybėmis bei normatyviu elgesiu. Lyrinis herojus, o kartu ir autoriaus alter ego Henris Činaskis chuliganiškai nepaiso viduriniajai klasei privalomos "aštuonių valandų darbo dienos su mokamomis atostogomis" kasdienybės. Jam nerūpi gera Amerikoje garbstomos santuokos reputacija. Činaskio intymus gyvenimas itin chaotiškas ir kiekybiškai aktyvus, jis "jodosi" taip, kad "nuo lentynų byra pelargonijų vazonėliai". Jam nusispjaut į kapitalistinio ūkio propaguojamą blaivų ir sveiką gyvenimo būdą.

Kita Bukowskio literatūrinio chuliganizmo erdvė – nukrypimai nuo lingvistinės normos. Aprašydamas nedominuojančių visuomenės grupių gyvenimą ir (ne)motyvuotus prievartos aktus, autorius vartoja neapdorotą kasdienybės kalbą. Kita vertus, tai visai nenuostabu – "Pašto" veikėjai yra neišsilavinę, nerafinuoti, besiverčiantys atsitiktiniais uždarbiais nevykėliai. Savo herojui Bukowskis, tiesa, leidžia mėgti klasikinę muziką.

Išskyrus šią vertybę, Činaskio gyvenimas, kaip ir kitų romane aprašomų herojų, yra nesudėtingas, formuojamas poreikių ir šansų. Poreikiai: mokėjimas už buto nuomą, batus, kojines, marškinius, kitus skudurus, be to, alkoholis, degalai automobiliui ir moterys. Tuo tarpu šansų yra tik du – išlošti solidžią pinigų sumą žirgų lenktynėse arba tapti įžymiu rašytoju.

Henriui Činaskui būdingas polinkis į seksualines dramas, o jo kūniškumui – seksistinės priemaišos. Revoliucingumo čia maža – konstruoti macho įvaizdį Bukowskiui gerokai pagelbėjo Henry Milleris ir Ernestas Hemingway’us. Visgi pažymėtinas pasažas su nimfomane iš Teksaso, kuriame ši sužėri kaip seksualinis agresorius, "grubiai siekiantis vyro tik dėl vieno dalyko".

Romanas "Paštas" tęsia Amerikos natūralistinės literatūros tradiciją, kur eskaluojamas realizmas, atskiestas pesimistiniu determinizmu (t.y. tikima, kad paveldimumas ir aplinka lemia elgesį ir įsitikinimus). Todėl svarbu Bukowskio kūrybą regėti jo gyvenimo, jį supusios aplinkos fone.

Charlesas Bukowskis gimė 1920 m. Vokietijoje. Jam sulaukus dvejų metų, šeima persikėlė į JAV. Mažasis Charlesas augo Los Andžele, čia jį ir užklupo brutali nelaiminga vaikystė. Jis persirgo riebalinių liaukų uždegimu. Liga grubiais randais subjaurojo veidą. Iš jo tyčiojosi bendraamžiai, o tėvas, Henry Charlesas Bukowskis, mažąjį Charlesą "disciplinuodavo" diržu.

1939 m. jis pradėjo lankyti Los Andželo koledžą, tačiau netrukus buvo išmestas. Genamas troškimo tapti rašytoju, Bukowskis persikėlė į Niujorką, kur dirbo visokius po ranka pakliūvančius darbus ir rašė. Savo kūrinius siųsdavo į įvairius žurnalus, tačiau šie jo kūrybos nespausdino. 1946 m. Bukowskis nusprendė mesti rašyti ir pradėjo gerti.

Dešimtį metų trukusį gėrimo maratoną nutraukė skrandžio opa ir alimentai. Bukowskis įsidarbino Los Andželo pašte, kur dirbo vienuolika metų. Tai buvo ilgiausias jo darbo periodas, o kartu ir literatūrinės karjeros pradžia.

Iš pradžių Bukowskis rašė poeziją underground ir pornografiniams žurnalams. Pirmoji poezijos knyga "Gėlė, kumštis ir žvėriška aimana" ("Flower, Fist and Bestial Wail") nagrinėjo pagrindines rašytojo temas – gėrimą, lošimą iš pinigų, muziką ir seksą. Literatūros kritikas Glennas Esterly apibūdino Bukowskį kaip "didybės manijos apsėstą poetą ir novelistą, fiziniais griuvėsiais tapusį nepataisomą nusikaltėlį ir girtuoklį, mergišių, klasikinės muzikos aistruolį, pornografinį rašytoją, mylintį tėvą, seksistą, genijų, užkietėjusį žirgų lenktynių lošėją, benamį, antitradicionalistą, skandalistą ir ekstarnautoją". Nepaisant etikečių ir skandalingo gyvenimo, paskutinieji trisdešimt gyvenimo metų rašytojui buvo produktyvūs: apie dvidešimt poezijos knygų, septyni romanai ir daugybė trumpų apsakymų.

____________________

Spausdiname "London Magazine" žurnalisto Roberto Wennersteno interviu su Charlesu Bukowskiu.

Interviu dieną Bukowskis mane pasitiko ant tipiško Los Andželo daugiabučio laiptų. Stambaus sudėjimo, apsivilkęs margais marškiniais ir mėlynais džinsais, aptempiančiais nemažą pilvą, jis stovėjo ant laiptų, vedančių į antrąjį aukštą. "Neatvežei butelio?" – lėtai paklausė eidamas vidun.

R. W.: Viename savo trumpų apsakymų rašei, jog Los Andželas yra žiauriausias pasaulio miestas. Ar taip manai ir dabar?

Ch. B.: Ne, iš tiesų taip nemanau. Los Andželas nėra toks žiaurus. Jei gyveni tarp valkatų ir pažįsti bent keletą žmonių, gali klajoti iš vienos vietos į kitą, visuomet rasi nakvynę. Jei norėsi prisiglausti vienai nakčiai, atsiras, kas tave priims. Po to galėsi keliauti kitur. Aš irgi leidžiu pas save pernakvoti. Sakau: "Galiu tave priimti vienai nakčiai. Paskui turėsi išsidanginti". Nuo tada, kai grįžau iš Niujorko, čia nepatyriau žiaurumo. Filadelfijoje irgi neblogai, ten gali jaustis žmogumi. Paskui – Naujasis Orleanas. Jeigu reikėtų įvertinti miestus, tai Los Andželas būtų pirmoje vietoje, po jo – Filadelfija, Naujasis Orleanas. Šiose vietose galima gyventi.

Daugybę kartų esu išvykęs iš Los Andželo. Ilgai gyvendamas viename mieste pradedi pažinti visus kampus. Atvykęs į svetimą miestą nuolat pasiklysdavau. Kažkur apsistodavau, viskas, ką žinodavau apie miestą, būdavo baras, kambarys, kuriame gyvenau, ir kelios aplinkinės gatvės. Los Andželui visada jaučiausi geografiškai ir dvasiškai priklausomas.

R. W.: Ar daug keliavai?

Ch. B.: Aš lioviausi keliauti. Iš pradžių keliaudavau velniškai daug, dažniausiai autobusais ar kitais pigiais būdais. Baisiai pavargdavau. Vienu metu jau maniau, kad galėčiau visiems laikams apsigyventi autobuse: keliauti, valgyti, išeiti ir sugrįžti atgal. Tai buvo kažkuo patrauklu – nuolatinis judėjimas... Žinoma, kurį laiką tai žavėjo, bet vėliau ši idėja pasidarė visai nebepatraukli. Dabar vos prisiverčiu nueiti net iki vaistinės.

R. W.: Kodėl tau įgriso Niujorkas?

Ch. B.: Aš jo nemėgstu. Į Niujorką atvažiavau su septyniais doleriais kišenėje, buvau bedarbis. Iš autobusų stoties patekau tiesiai į Times Square. Buvo metas, kai žmonės skuba į darbą. Pašėlusiu greičiu jie lindo iš žemės skylių, iš metro. Buvo tamsu ir šalta, o pastatai velniško dydžio. Kai kišenėje tik septyni doleriai ir pažvelgi į tuos pastatus....

R. W.: Ar daug rašei, kol buvai kelyje?

Ch. B.: Šiek tiek rašiau Niujorke. Taip pat Filadelfijoje ir Sent Luise. Sent Luiso periodas buvo itin sėkmingas. Čia atsikračiau savo pirmojo apsakymo, kurį išspausdino žurnalas "Story".

R. W.: Kokius poetus skaitai?

Ch. B.: Audenas buvo gana neblogas poetas. Jaunystės laikais jį skaitydavau, labai mėgau. Mėgau visą gaują: Audeną, MacLeishą, Eliotą. Tačiau šiandien jie manęs nebeuždega. Jie nėra pakankamai laisvi. Nežaidžia. Pernelyg atsargūs. Jie pasako neblogų dalykų, tačiau visgi yra per atsargūs. Dar yra Stephenas Spenderis. Kartą lovoje atsiverčiau jo knygą. Supranti, kas nutinka, kai eilės tave paliečia?

Apskritai, jei galų gale susitinki su rašytojais, tai nebūna žavinga patirtis. Atitolę nuo savo poetinių dalykų jie tampa bjauriais, išgąsdintais, priešiškai nusiteikusiais graužikais. Iškritę iš meninio lauko, jie tampa menkystomis. Aš daug mieliau kalbuosi su santechnikais nei su poetais. Tu jam kažką sakai, jis tau atsako. Abi pusės gali kažką pasakyti. Poetai arba menininkai dažniausiai būna įkyrūs. Jie turi tai, ko aš ypač nemėgstu. Aš irgi, velniai griebtų, toks pats.

R. W.: Ko ieškai gerame eilėraštyje?

Ch. B.: Ieškau kietos, aiškios linijos. Joje turi būti šiek tiek kraujo, šiek tiek humoro, taip pat tų neįvardijamų dalykų, kurie būtini eilėraščiui. Dabartiniams poetams viso to trūksta. Tarkime, Ginsbergas. Jis parašė daug gerų eilių. Perskaitęs vieną jo eilutę, sakai: "O, nebloga eilutė". Perskaitai kitą: "Gerai, bet vidutiniška". Tuo metu vis galvoji apie pirmąją. Trečioje eilutėje – lūžis. Visuma, bendras jausmas – dingę. Tokie dalykai dažnai nutinka. Jie įterpia vieną gerą eilutę į eilėraščio vidurį arba galą, tačiau visuma ir paprastumas išnyksta.

R. W.: Ar daug skaitai? Visada maniau, kad neskaitantys rašytojai primena tuos, kurie nuolat kalba, bet visai nesiklauso.

Ch. B.: Tiesa, iš manęs nekoks klausytojas. Tai turbūt apsaugos mechanizmas. Kitaip tariant, vengiu tų dalykų, kurie galėtų mane paveikti. Esu prastas skaitytojas, nors skaityti bandžiau. Kartais atsiversdavau kokią knygą... Ir iškart pasidarydavo nebeįdomu. Tas pat nutikdavo su visa literatūra, su filosofija ir panašiais dalykais. Taigi nustojau domėtis literatūra, bet užtat susidomėjau kitais dalykais. Atradau geologiją – netgi apdirbau stalkalnį... Tas darbas buvo velniškai įdomus. Pagalvojau – neblogai, daug įdomiau nei Čechovas.

Šiaip ar taip, nemėgstu skaityti. Man nuobodu. Perskaitęs penkis puslapius galiu užsimerkti ir užmigti. Yra tik keletas išimčių: J.D. Salingeris, ankstyvasis Hemingway’us, Sherwoodas Andersonas. Bet visi jie labai suprastėjo. Didesnė mano kūrybos dalis taip pat niekam tikusi, užtat likusioji – gera. Ji velniškai gera.

R. W.: Vienu metu nerašei beveik dešimt metų. Kas nutiko?

Ch. B.: Tai prasidėjo apie 1945 m. Tiesiog nustojau rašyti. Nemaniau esąs prastas rašytojas, paprasčiausiai pradėjau šlykštėtis rašymu. Gėrimas ir gyvenimas susimetus su kokia nors moterimi tapo mano meno forma. Tas laikotarpis suteikė daugybę patirčių, kurias galėjau panaudoti vėliau, ypač trumpuose apsakymuose.

Nežinau. Pradedi gerti, sutinki moterį, ji nori dar vieno butelio... Visa kita išnyksta.

R. W.: Kuo viskas baigėsi?

Ch. B.: Baigėsi tuo, kad patekau į County General ligoninę, kraujas veržėsi iš burnos ir subinės. Jie pripumpavo dešimt ar dvylika pintų kraujo ir gliukozės. Išėjęs iš ligoninės, pasijutau daug ramesnis, kažkaip keistai atsipalaidavęs. Susiradau rašymo mašinėlę ir pradėjau dirbti sunkvežimio vairuotoju. Vakarais po darbo gerdavau ir rašydavau eilėraščius. Rašiau be perstojo, parašytus eilėraščius siųsdavau laikraščiams ir puldavau rašyti kitus. Mano eilės tobulėjo, o gal pasitaikė geranoriškesni leidėjai – tai buvo akstinas rašyti.

Paskui sutikau milijonierę. Vieną vakarą, žiūrinėdamas laikraščius, dūriau pirštu į skelbimą ir tariau: "Gerai. Ją galima įžeisti. Ji – sena moteris iš mažo Teksaso miestelio. Aš padarysiu ją nelaimingą". Bet ji nebuvo sena. Ji buvo graži ir turėjo daug pinigų. Viskas baigėsi vedybomis. Aš buvau vedęs milijonierę dvejus su puse metų.

R. W.: Ar tu gali gerti ir rašyti tuo pat metu?

Ch. B.: Man sunku rašyti prozą, kai esu girtas. Proza reikalauja daugiau darbo. Kai esi išgėręs, rašyti prozą labai neromantiška.

Su poezija kiek kitaip. Galvoje turi jausmą, kurį reikia išlieti. Išgėręs pasidarai dramatiškas, kiek šiurkštokas. Tai neblogai veikia. Įsijungi klasikinę muziką, užsidegi cigaretę. Visą naktį geri ir rašai. Ryte randi eiles ant grindų. Išmeti nevykusias. Apie šešiasdešimt procentų eilių būna nevykusios, bet iš likusių gali sulipdyti gerą eilėraštį. Nebūtina rašyti išgėrus. Aš rašau ir būdamas visiškai blaivus, kai blogai arba gerai jaučiuosi.

R. W.: Gore’as Vidalas kartą yra sakęs, jog, išskyrus keletą išimčių, visi Amerikos rašytojai buvo alkoholikai.

Ch. B.: Tai sakė ne tik jis. Jamesas Dickie’s yra sakęs, kad poeziją visuomet lydi du palydovai – alkoholizmas ir savižudybė. Aš pažįstu daugybę rašytojų, ir jie visi girtuokliai. Gėrimas yra emocinis dalykas. Jis išspjauna tave iš kasdieninės rutinos, iš to, kad viskas nuolat kartojasi. Jis ištraukia tave iš kūno ir sąmonės. Ir teškia į sieną. Man atrodo, kad gėrimas yra savižudybės forma, kai tau leidžiama vėl grįžti į gyvenimą ir kitą dieną viską pradėti iš naujo. Tai tas pat kaip nusižudyti, o kitą dieną prisikelti. Man atrodo, kad esu nugyvenęs apie penkiolika tūkstančių gyvenimų.

Parengė Šarūnas Monkevičius