Balio Dvariono "Dalia" vėl scenoje

Pirmoji šios operos premjera įvyko 1959 m. kovo 22 d. Deja, šio pastatymo man neteko matyti, apie jį žinau tik iš meno istorijos puslapių.

Pažiūrėjus antrojo šios operos pastatymo premjerą š. m. gruodžio 3 d., kilo mintis pasidalyti įspūdžiais apie kūrėjų sprendimus, atlikėjų meninę raišką.

Manau, kad žiūrovai, ypač meno bendruomenė, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nori matyti kūrinius, kurie pateisintų pavadinimą "nacionalinis". Mūsų teatre išliko tendencija – operos ar baletai, vieną kartą pasirodę scenoje, vėliau kartojami, keičiamas libretas. Prisiminkime baletus "Eglė žalčių karalienė", "Jūratė ir Kastytis"; operas "Gražina", "Pilėnai" ir pačią "Dalią". Turbūt surastume ir daugiau. Ar tai gerai? Man atrodo, kad naujais kūriniais galėtume geriau papildyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto kūrybos aruodą.

Temų iš Lietuvos praeities, okupacijos ir dabarties tikrai pakanka. Sukaupti didžiuliai liaudies meno palikimo turtai, neįgyvendinti ir likę užmarštyje kūriniai. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti J. Karnavičiaus operą "Gražina", keturis nerealizuotus šio autoriaus baletus ("Gražuolė", "Baroko", "Apsišaukėlis", "Jaunimas žaidžia"). O kur dar archyvuose sukaupta medžiaga, autorių – kompozitorių, baletmeisterių – asmeniniai archyvai? Repertuaro paieškos ir įgyvendinimas – nelengvas uždavinys teatro meno vadovybei, bet jis reikalingas. Šalia amžinosios klasikos turėtų rasti vietą ir lietuvių kompozitorių operos bei nacionaliniai baletai.

Susidomėjimas būsima "Dalios" premjera buvo apipintas savotiškais gandais – nebus operoje šokių, kūrinys stipriai sutrumpintas ("kondensuotas veiksmas"), bilietų kasoje dar yra…

Neabejoju operos kūrėjų profesionalumu, bet… Nors dailininkė V. Idzelytė turi pakankamą sceninės kūrybos patirtį, operos scenografijos sprendimas pasirodė neįprastas. Dekoracijos priminė kluono stogą. Iš jo kyšantys smūtkeliai – neva bažnyčią (?!). Judančios "stogo" dalys (I v. pradžia) priminė lėlių teatro dekoracijas. Spektaklio metu nuogąstavau, kad tik nenutrūktų lynas ir neprispaustų atlikėjų. Nepakankamai dėmesingai parengtos kostiumų detalės – visų sermėgų ir surdutų siluetas toks pat, valstiečių ir pagrindinių veikėjų "čebatai" nedaug tesiskiria, o juk tai "vargo Lietuva" – galėjo būti ir vyžoti... Keistoka galvos apdangalų forma, ypač moterų. Pačios Dalios kostiumas II veiksme (galifė kelnės) priminė partizanės M. Melnikaitės įvaizdį. Dalia – primadona, šokėja. O kur šokiai? Tam tikrai nebūtų pritaręs pirmojo pastatymo baletmeisteris Bronius Kelbauskas. Manau, įvyko didelė klaida – nereikėjo išimti iš spektaklio šokių. Nebūtina buvo atnaujinti "Lietuvos" ansamblio stilistikos scenas, etnografinių linksmybių vaizdus… Čia turėjo pasireikšti operos choreografės Vestos Grabštaitės kūrybiškumas. Ką, kaip ir kas šoko grafo trupėje, sunku buvo suprasti. Vėl – "lėlių teatras".

B. Dvariono muzikos melodingumas, ritmika prašyte prašėsi šokio spektaklio pradžioje ir I veiksmo pabaigoje, bet jį pakeitė visai nechoreografiškas choristų-valstiečių judėjimas grupėmis. Čia buvo galima suderinti dvi šokio kryptis: valstiečių šokį lietuvių tautinių šokių motyvais ir klasikinio šokio etiudą, perteikiantį Dalios tragizmą mene ir gyvenime.

Iki sielos gelmių sujaudino mūsų scenos veterano Virgilijaus Noreikos atliekama Skudučio baladė. Spengianti tyla žiūrovų salėje ir iš scenos atplaukianti baladės melodija buvo tikra atgaiva sielai. Vien dėl to vertėjo ateiti į premjerą.

Joanos Gedminaitės sukurtas Dalios vaidmuo buvo pasigėrėtinas. Gražaus tembro balsas, lengvas, grakštus sceninis judesys, fiziniai duomenys, atitinkantys šokėjos įvaizdį, perteikti ryškūs Dalios dvasinės prieštaros ir tragizmo atspindžiai parodė menininkės brandumą.

Pasigėrėjimą kėlė Dalios ir Jurgelio (Audrius Rubežius) duetas, nors pastarojo balse jautėsi nuovargis – gal tai dėl pernelyg didelio koncertinės veiklos krūvio?

Savotišką pagyvėjimą ir šurmulį žiūrovų salėje sukėlė davatkų trio – Vida Kikelienė, Jūratė Rudžianskaitė, Irena Šinkūnaitė. Žavi vaidyba man priminė 1958 m. Jono Lingio sukurto šokio "Trys mergelės" choreografiją, kur pašiepiamos trys senmergės. Ar tik šių personažų atsiradimo nelėmė trijų menininkų – J. Lingio, B. Dvariono ir J. Švedo kūrybinis bendradarbiavimas? Kaip žinoma, B. Dvarionas taip pat kūrė muzikos liaudies dainų ir šokių ansambliui "Lietuva".

Žiūrovai vertins įvykusią premjerą, diskutuos, aptarinės. Dar nesinorėjo išeiti iš teatro salės, bet uždanga nusileido. Opera man pasirodė pernelyg trumpa, nes iš keturių pirmosios redakcijos veiksmų dabar liko tik du. Manau, nesupykęs būtų B. Dvarionas, sulaukęs atnaujintos operos su šokiais, ryškesniais to laikmečio gyvenimo atspindžiais, gilesniu personažų charakterių atskleidimu.

Su pagarba kūrėjams –

Vaclovas Paukštė