Jaunieji skulptūros mafijozai

S. Šidlauskas. "Kelionė"

Kiekvienas visuomenės sluoksnis yra sudarytas iš struktūrinių dalių ir dalelių, turinčių skirtingas galias, paskirtis ir tikslus. Meno pasaulyje taip pat veikia tam tikros struktūros, organizacijos, grupelės, kurias sieja bendri interesai, tikslai ir veikla. Yra oficialioji tradicija, elitinis šiuolaikinis menas, vartotojiška komercinė produkcija ir daug kitų kombinacijų. Jauniausioji skulptorių karta savo kolektyvą įvardija įžūliu ir chuliganišku vardu "Mafia", tarsi deklaruodama savo poziciją kitų meninių struktūrų atžvilgiu. Mafija – visuomenės grupė, gyvenanti ne pagal įstatymus ar tradicijas, neturinti solidaus vardo, tačiau jau žinoma ir siekianti atkreipti į save dėmesį.

"Mano šeima – Maffia" – tęstinis projektas, įtraukiantis į savo šeimos ratą vis naujesnius autorius. Šeimos tėvu galima vadinti M. Zavadskį – vieną pagrindinių projekto ir parodos organizatorių bei nuolatinių dalyvių. Šioje Šv. Jono gatvės galerijoje pristatomoje parodoje, pavadintoje "Skulptūra. Maffia", dalyvauja ir daugiau žinomų žmonių. Tai M. Tendziagolskis, M. Martišius, Ž. Landsbergas ir kt. Nemažai autorių demonstruoja savo darbus ne pirmą kartą. Kai kuriuos teko matyti jubiliejinėje Dailės akademijos parodoje "Mes ateinam" ir kt. Tad šis aspektas kiek prislopina naujumo ir netikėtumo įspūdį.

Parodos pavadinimas lakoniškas, aiškus, nereikalaujantis interpretacijų ar teminio bendrumo. Didžioji dalis autorių – skulptoriai, tad bendras parodos vaizdas turėtų atspindėti jaunųjų skulptūros tendencijas, idėjines aspiracijas, reflektuojamas problemas. Paroda turėtų iliustruoti skulptūros situaciją. Ji, kaip paaiškėjo, svyruoja kažkur tarp naivumo ir konceptualumo. Jaunieji skulptūros "mafijozai" artikuliuoja trapdisciplinišką meno pobūdį jungdami pačias įvairiausias meninės išraiškos priemones, naudodami skirtingiausias ir paradoksaliausias medžiagas: nuo buitinių atliekų ir plastiko iki marmuro ir gumos.

Dauguma parodoje eksponuojamų darbų yra skulptūriniai objektai arba instaliacijos – meninės raiškos formos, seniai uzurpavusios oficialaus meno pozicijas ir tapusios natūralia ir itin dažna šiuolaikinių menininkų raiškos priemone.

Jaunieji skulptoriai dažnai naudoja žaidybines strategijas. Vos įėjus į galeriją, savo spalvomis pribloškia M. Zavadskio "Liepsnojanti palapinė". Iš ryškiaspalvės medžiagos padaryta palapinė imituoja didelį žaislą – egzotišką tvirtovę su iškelta mėlynų pūkų žvaigžde. Žaidžiama spalvomis, drambliukais išmarginta medžiaga ir taip įžengiama jau į tekstilinės kūrybos barus. M. Tendziagolskis tęsia savo žaidybinių objektų tradiciją. Tik suspaustas galerijos salėje ir praradęs funkcionalumą jo "Žaislas 10/rekonstrukcija" atrodo tarsi būtų vakuume, nepatrauklus. Žaidimo vizijas kiek papildo nuotraukose užfiksuotas žaidimo procesas.

Interaktyvaus žaidimo strategijas realizuoja S. Šidlausko darbas "Kelionė": kabantis didelis kubas, kurio vidus suskaidytas į mažesnius kubus, o kiekviename jų įstatytas batas. Žiūrovui leidžiama pro mažą skylutę pažiūrėti į bato vidų ir pamatyti istoriją, jo pasakojamą naratyvą. Vaizdai batuose patys įvairiausi: vieni – fantasmagoriški, kiti – ūkiški, treti – turistiniai ir t.t. Panašų dialogą tarp žiūrovo ir kūrinio skatina T. Vosyliaus "Protis", iš nedidelio formato metalinių plokštelių sukonstruota didžiulė žmogaus galva, paguldyta veidu į žemę, o pakaušis pradurtas. Ant kiekvienos plokštelės parašyta po žodį. Žodžiai įvairiausi – nuo keiksmažodžių iki netaisyklingai parašytų daiktavardžių etc. Kūrinys primena neartikuliuotų žodžių kratinius, besibraunančius iš (pa)sąmonės. Tačiau žodžiai įtraukia į skaitymo ir atpažinimo labirintą.

Religinių ir nacionalinių konotacijų prisodrintas K. Milerytės, A. Kasparavičiaus ir M. Skudžiko darbas "Jėzau, pasitikiu Tavimi!"– tradicinę Jėzaus ikonografiją vaizduojantis plakatas. Tačiau šalia įrėminta iškarpa iš laikraščio iliustruoja lenkų ir lietuvių religinį konfliktą. Du mažesni plakato variantai su skirtingomis iš Jėzaus širdies sklindančiomis spalvomis (viename – raudona ir balta, kitame – geltona, žalia, raudona) ironiškai komentuoja absurdiškas religinių bendruomenių aktualijas.

Kičinius, popartinius motyvus realizuoja Ž. Landsbergo "Skonis" – gigantiški ryškiaspalviai prezervatyvai, o G. Mažinto "Balerina" – ant ratuotos kėdės kojos pritaisytas plastmasinis balerinos torsas – asocijuojasi su serijiniu parduotuvės manekenu. Nenaujas kasdienybės formų imitavimas akivaizdus J. Padgursko "Švilpuke", L. Žiliaus skulptūroje "Septynios".

Fotografijos galimybes kaip lygiavertes skulptūrinei raiškai A. Akšys eksploatuoja nuotraukoje "Sniego rūra", kurioje užfiksuotas atsitiktinis momentas: sniego luitas šaldytuvo gilumoje. Buitinėje aplinkoje "išaugintam" natūraliam gamtos dariniui ironiškai žaidžiant asociacijomis suteikiami tam tikrą žmogaus lytį identifikuojantys kodai, įgaunantys klasikinių priešpriešų "kultūra–natūra" reikšmes. A. Pūkis darbe "Užkulisiai" prie nuogo vyro fotografijos pritaiso užuolaidėlę, imituojančią teatro užkulisius ir dengiančią tik vyro genitalijas, taip žaismingai kvestionuodamas vujerizmo reiškinį, provokuodamas žiūrovo smalsumą. L. Lebednyko "Lankstinys" sudarytas iš dviejų dalių: skulptūrinis objektas kiek "pritemptai" konceptualiai papildytas videomedžiaga, demonstruojančia cigarečių pakelio lankstymą.

S. Dūda objekte "Svarstyklės" prie kūdikio svarstyklių sverto primontavo grubią sveriamąją "lėkštę", inkrustuotą aštriais šaltais daiktais – varžtais, monetomis ir kt. Darbas priverčia suabejoti natūralia kasdiene patirtimi. Idėjiniu atžvilgiu "Svarstyklės" primena A. Railos "Lopšį, garantuojantį pragmatišką infantilumą". T. Martišausko skulptūrinis objektas "Taisyklė Nr.1" – mokyklinė lenta su įtaisytomis šviečiančiomis lempomis. Bandantys apžiūrėti kūrinį žiūrovai tarsi tardymo metu apšviečiami spiginančia šviesa. Atsiranda prievartos niuansai, nukreipti į žiūrovą. M. Martišiaus darbe "Alacho sūris" panaudota ir garsinė dalis: pro ausines galima paklausyti makabriško pasakojimo apie žmonių valgymo laikus Kaune.

Kiek keistai atrodo E. Sakalauskaitės objektas "Bobos protas"(raudonas mezginys, chaotiškai išpuoštas blizgučiais), jo menine kokybe galima būtų ir suabejoti (taktika, kad bet kokį daiktą, eksponuojamą galerijoje, galima vadinti menu, jau nebeturėtų galioti). Autorė gan tiesmukai apeliuoja į feministines kūrinio reikšmes.

Tradicinę medžiagą – medį – netradiciškai panaudoja ir T. Povilionis savo skulptūriniame objekte "Miško muzika" bei I. Petrauskaitė darbe "Debesėlis". Kitas autorės darbas – "Gemalas", abstrahuotų formų marmurinis darinys, pamargintas liaudiškais raštais – skleidžia tradiciškesnės skulptūros toną. A. Kairytės darbai "Vaikystė", "Pyktis" artimi arte povera stilistikai. Darbai sukonstruoti iš senų nudėvėtų daiktų, naudojamos buitinės atliekos.

Parodoje vyrauja kontrastai ir eklektika, tačiau juos vienija priešprieša tradicinei skulptūros sampratai.