Literatūra

Įprotis kurti save naikinančias aistras

Jakub Winiarski

Jakubas Winiarskis (gimęs 1974 m. Varšuvoje) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, literatūros leidinių apžvalgininkas, dažnai vadinamas vienu įdomiausių 8-ojo dešimtmečio kūrėjų. Debiutavo 1995 m. rinkiniu "Dovanų persmelkimas" . Studijavo lenkų filologiją Varšuvos universitete, kūryba buvo spausdinama leidiniuose "Nowy Nurt", "Magazyn Literacki", "Czas Kultury", "Studium, Kartki". 1996 m. buvo apdovanotas diplomu Rafało Wojaczko vardo Poezijos konkurse. Šiais metais pasirodė dvi jo prozos knygos: "Loquela" ir "Kronika widzeń złudnych" ("Apgaulingų regėjimų kronika"). Apie "Loquelą" jos leidėjas yra parašęs lakonišką anotaciją: "Dvasios srityje kur kas pavojingiau nei vadinamojoje tikrovėje: čia galima sutikti nušvitusiuosius ir meistrus, bet galima patirti ir pamišimą." Antroji knyga pristatoma šitaip: "Įmantrus, bravūriškas, stilistiškai vos neperžengiantis kalbinio įkyrumo ribos, ciniškai juokingas romanas apie šiuolaikinius keistuolius, jų kaukes ir pralaimėjimus, apie seksą ir religiją kaip kelius, vedančius į beprotybę, ir apie literatūrą kaip būdą išlaikyti distanciją…"


Jeigu jau pakankamai prisijuokei iš šio
pasaulio kvailysčių,
Tai Diogenas kviečia tave į požemius,
Prisijuoksi dar nuoširdžiau

Lukianas

I

Kiekvienas turi kokį nors kenksmingą įprotį. Kai kurie turi todėl, kad norėjo, kiti įgijo visai neplanuodami… Vieniems tai – pasirinkimo teisė, kitiems – genuose įrašyta tragedija. Dar pusė bėdos, jei geriama, – gana lengvas hobis, o su narkotikais jau – sanatorijos, problemos… Bet pačios rimčiausios prasideda tada, kai – dėmesio! – atsiranda įprotis kurti save naikinančias aistras. Naikinančias – reiškia tokias, kurios griaužia žmogų kaip kirmėlės, palikdamos viso labo draiskanas, žaizdotą lervomis knibždantį kūną. Naikinančias – reiškia tokias, nuo kurių neįmanoma pabėgti, naikinančias totaliai, palengva, iki neišvengiamo galo… Nujaučiau, metų metais nujaučiau, kad kažkas tokio egzistuoja, bet nesugebėjau įvardyti, kol…

Kol vieno mano rubrikos skaitytojo laiškas galutinai patvirtino įsitikinimą, jog tokia pražūtinga lemtis tikrai būna, jog tai ne koks sąmonės fantomas, jog egzistuoja kažkas, ką galima pavadinti įpročiu kurti save naikinančias aistras.

Kaip atsiranda toks įprotis? Kokios jo pasekmės? Mano korespondento laiške teigiama, kad šio įpročio šaltinis – septynios didžiosios nuodėmės: nepagydomas pyktis, polinkis į pagal bibliją suvokiamą paleistuvystę, pavydas mąstant apie kitus, šykštumas ir puikybė, galų gale – ne mažiau svarbūs – neslepiama tinginystė ir persisotinimas… Tačiau įprotis kurti save naikinančias aistras anaiptol nėra susijęs su kuria nors iš šių nuodėmių. Šis įprotis, apie kurį jau tiek mąsčiau, yra kur kas sunkiau įkandamas įvairiausių nuodėmių ir daugelio kitų bruožų mišinys. Jų proporcijos gali būti itin keistos. Įsivaizduokite tų keistų sąsajų protrūkius, emocijų ir minčių kokteilius, kurie totaliai naikina tą, kuris jiems pasiduoda… Su kokia velniava tada susiduriama kiekvieną dieną, kokie pasiutusiai gyvi, sužvėrėję vaiduokliai puola… Užtenka tik pasiduoti įpročiui ir sukurti sau aistrą…

Šia tema parašytas laiškas buvo perdėtas ir neteisingas, pacituosiu tik jo specialiai parinktas ištraukas. Tai labai intymus laiškas, todėl abejojau, ar turiu teisę… Laimėjo autoriaus nuomonė – jis neprieštaravo, kad laiškas būtų paviešintas. Dieve duok, kad daugiau atsirastų drąsuolių, taip ramiai priimančių pralaimėjimą.

II

Taigi tas mano rubrikos skaitytojas norėjo likti anoniminis, bet pageidavo, kad jo žodžiai nebūtų spausdinami kabutėse (sic!), nes, anot jo, kabutės sumažintų įtampą svetimame tekste ir saugotų nuo pajuokos tą, kuris jau nebijo apsijuokti. O jis nenori tos įtampos mažinti ir jam to nereikia, todėl nurašau nuo laiško šituos padrikus, perdėtus ir neteisingus – jeigu teisingai vertinu – sakinius:

… o paskui, vieną akimirką, ne kiekvieną dieną, bet būtent tam tikrą akimirką pasirodo, kad po tiek ir tiek vadinamosios kūrybos metų esi tik niekas, anoniminis savų ir svetimų iliuzijų saugotojas, kad esi paprasčiausiai nuo ambicijų pertekliaus nepagydomai sergantis gyvulys, sugyvulėjęs ir sukvailėjęs nuo vadinamosios kultūros pertekliaus žmogus (kad ir kaip oksimoroniškai skambėtų, bet taip yra), žmogus sužeistu vidumi, kuriam telieka kaukti, lieka nepasisotinimas, lieka įsitikinimas, kad metų metais dirbta tik tam, kad dabar tvirtai pasakytum, ką ir taip, be abejo, žino daugelis: tapau pabaisa, pasidariau žiaurus, kupinas paslapčių ir išskaičiavimų… Ir todėl…

… man nieko kito nelieka, tik kuo paprastesniu būdu užbaigti šį kvailą žaidimą, baigti tas šlykštynes, tą vaidmenų skirstymą savo niekingame teatre. Tiek metų puoselėjamos nepagydomos ir, tiesą sakant, nesunaikinamos iliuzijos, o paskui pasirodo, kad tai tebuvo kabaretinė egzistencija, kad nebuvo žodžių, kuriuos būtų buvę verta pasakyti ar užrašyti, o jei ir buvo, tai niekad nepavyko jų užčiuopti, tik vis kitus, apie kuriuos ramiai sakoma: jie tušti, niekam nereikalingi, iš jų jokios naudos. Kai galų gale žmogus suvokia šitos iliuzijos esmę (kad ir kaip oksimoroniškai skambėtų, bet taip yra), kai jis jau sugeba pažinti faktus ir dokumentus, kurie jį supa, kai supranta, kiek laiko buvo iliuzijos naguose ir kiek jėgų jai atidavė, – žmogų suima noras padaryti kažką absoliučiai nepakaltinama, kažką…

…kadangi reikalavimai savižudybei, kuria žmogus guodžiasi slapčiausiose savo sielos kertelėse, vis dėlto yra gana dideli, netgi neįmanomi įvykdyti, nes žmogus daugeliu atvejų pasirodo esąs per silpnas nusižudyti, jam nelieka nieko kita, tik nerūpestingai bristi gilyn į tą komedijėlę, t.y. vaidinti kitose kabaretinės egzistencijos serijose, toliau kurti mene visiškai nereikalingas mintis, dar labiau atsiduoti įpročiui kurti save naikinančias aistras. Tarp daugybės biologijos, tos vadinamosios Motinos Gamtos, patyčių (o tyčiotis ji gali tik personifikuota, taigi – tarp daugybės personifikuotos biologijos patyčių) yra ir tas groteskinis tvirtinimas, esą mąstymas – tai tam tikra proto liga, kurios eiga neprognozuojama, o jos pasekmės (išsigimimų pavidalu) nėra fiksuojamos psichiatrijos žodynuose ar teismo medicinos vadovėliuose… O priklausomybė…

III

Čia nustoju cituoti savo anoniminį korespondentą, nes, taip jau yra, sutinku su juo visais pagrindiniais klausimais. Be to, puikiai atsimenu susitikimą su jaunais (arba dar jaunais) autoriais, kuris buvo organizuotas 2003 m. pabaigoje Šiuolaikinio meno centre. Jo šūkis buvo: "Tai jaunystė eina?" Vadinasi, atmintyje turiu šviežią filmuką aktualiomis temomis, keletą kadrų, kuriuose užfiksuoti asmenys, įpratę filmuoti kitus.

Ilgas, iš mažų statelių sustumtas įprastinis konferencijų stalas, uždengtas – tarsi per Kūčias – šviesia staltiese. Už to stalo susėdo kritikai – Dariuszas N. ir Urszula G. ir prozininkai – Dorota M., Danielius O., Mariuszas S. ir Wojciechas K. (senojo K. sūnus). Susėdo vangiai, suglebę, tai buvo man kaip perspėjimas, susėdę pasižiūrėjo į tuos, kurie susirinko klausytis, susirinko pasisotinti, pasigėrėti gyvuoju jauniausiųjų menininkų žodžiu. Nuobodybė. Taip buvo. Taip įrašyta mano atminties juostelėje.

Sėdi. Ir nieko. Baisi, sunki, lipni nuobodybė. Žarnokai su aliejumi. Vienas aliejus. Siaubas. Kritikas, kur kritikas? – išgirdau šnabždesius. – Kritikas pradės juos kritikuoti ir įsivažiuos, pamatysit. Bet kur tau. Ponas kritikas ir ponia kritikė visai nepuolė kritikuoti. Tik paglostė, pakedeno susivėlusias jaunųjų galveles. Bet kokį aštresnį žodį ištarti, užkabinti – ne, šitaip tai jau ne. Vienas aliejus. Vanduo. Vandeninga, taigi pati bjauriausia nuobodybė, vandeningi ir leisgyviai jaunųjų išstenėti žodžiai. Baisu. Žiūrėjau ir galvojau – ką visa tai primena? Į ką panašu? Ir staiga – žinau! Tai juk paprasta mokyklinė situacija, pati banaliausia mokykla: du mokytojai ir keturi mokiniai. Tie, kur sėdi paskutiniuose suoluose, gudriai slepiasi už draugų nugarų, spaudžia kumščius ir mintyse murma: Paklaus? Nepaklaus? Paklaus?.. Staiga, nuskambėjus pačiam paprasčiausiam klausimui, jų akyse – panika: Velnias, paklausė! Katastrofa. Mokytojas tuoj aprėks ir parašys kuolą.

Taip galvodamas ir nuobodžiavau, kai Danielius O. pradėjo kalbėti, jog dabar jo gyvenime meilės periodas ir todėl ne itin gerai rašosi. O paskui dar labiau nuobodžiavau, kai Dorota M. ėmė aiškinti, kad jai geriau sekasi rašyti nei kalbėti (Faktas! Faktas! Tiesa! – pasipylė jos gerbėjų šūksniai ir aplodismentai, bet tokie padriki, kažkur iš salės vidurio). O prozininkui Mariuszui S. pasakojant, kad jis, ką jau darysi, yra rašytojas, bet neturi biznio plano ir nežino, ką darys, jau beveik miegojau. Man jau buvo gana. Pliurpalų, jaunųjų kūrėjų, šitos vietos. Tik vienintelis Wojciechas K. (senojo K. sūnus) laikėsi nuošaliau nuo šios draugijos, sėdėjo gal kiek dirbtinai įsitempęs, perdėtai susikaupęs, bet kai išsižiojo, kalbėjo sklandžiai ir net pašmaikštaudamas (ypač prisipažindamas, kad turi naują literatūrinį sumanymą, naujus – aiškiai pasakė – "Kaimiečius"). O toliau ir vėl – nuobodybė. Nervingi Dorotos M. pakikenimai, prozininko Mariuszo S. kūno šokis. Jis strykčiojo nežinia ko, nežinia kam, paukštiški gestai, klausimai be žodžių tokio nekasdieniško įvykio išgąsdinto Danieliaus O. akyse – jis žiūrėjo kažkur visiems virš galvų, turbūt į duris, su tokiu ilgesiu, beveik švelniai… Gailiuosi, kad nepasiėmiau fotoaparato, būtų nuostabios nuotraukos, turėčiau ką parodyti jaunimui, o ir vyresnieji kristų iš juoko. Gaila, nepavyko… Gal kitą kartą.

Viskas pasibaigė greitai, kritikai įteikė kažkokius sutrintus pilkus atvirukus, turbūt ilgokai išgulėjusius Literatūros namuose Krakowskie Przedmieście gatvėje, juodžiausiame rūsyje, drauge su Lenkijos Liaudies Respublikos medaliais… Jie sveikino rašytojus ir linkėjo sėkmės kūrybos kelyje ir asmeniniame gyvenime, jeigu tokį turėsią, o autoriai su palengvėjimu ir palaima išvargusiuose veiduose dėkojo kritikams, atvirukus – susigėdę ir sutrikę – slėpė kišenėse, atmosfera buvo bjauri, nors lyg ir šeimyniška, vos ne idiliška... Nuobodybė ir košmaras – tai vienas, tai kitas, pakaitom… Pakaitom – ašaros ir groteskas. Pasibaigė, – pasigirdo kiek nustebęs, bet laimingas balsas iš susigėdusios publikos. Pasibaigė. Pagaliau. Pagaliau.

Ant laiptų, jausdamas nepasitenkinimą po netikusio keturių žvaigždžių pasirodymo, užkalbinau paniurusią (o gal tik truputį patinusiu veidu) Dorotą M. ir paklausiau, kodėl ji nenorėjo atsakyti į mano klausimą, juk klausiau tik apie jos kūrybinius planus. Užklausiau visai mandagiai, norėjau tik paaiškinimo. O ta rašytoja man:

– Nes esi hipokritas! – išstenėjo tvirtai, dar kartą leisdama suvokti, kad rašo geriau, nei kalba.

Nutilau ir pradėjau sau širdyje priekaištauti, kam iš viso kišau liežuvį. Jos nuomone – mąsčiau vėliau – hipokritai nėra tie, kurie, kaip kad ji pati, eina į prašmatnius vakarėlius tam, kad paskui galėtų apdergti juos spaudoje. Jos nuomone, hipokritai nėra ir tie, kurie galvoja tik sugėrovų kategorijomis, meluoja, mala š… kaip kokios apgailėtinos padugnės. Jos nuomone, viskas gerai, kad tik niekas nesikabintų prie jos kolegų… Žinau tas bandos taisykles… Daugeliu klausimų mūsų nuomonės nesutampa… Draugiškumą suprantame skirtingai. Beje, tada ten, ŠMC, numojau į viską ranka, numosiu ir dabar. Tai ne mano pupos, ne mano – paauksuotos, veidmainiškos – problemos. Šventas nesąmoningumas, stebuklingas apsimelavimas, – šis įprotis kaip tik ne mano.

Atsisveikinęs su jauniausia, bet jau visko mačiusia literatūra, išėjau iš ŠMC į naktį, o prieš akis – dar ir toks, paskutinis vaizdelis: man ramiai besišnekučiuojant su Wojciechu K. (senojo K. sūnumi), pribėga aiškiai kažko susijaudinęs Mariuszas S., kultinės knygos "Pramočiutės" ir dar vieno teksto autorius. Pribėga, stveria Wojciechą K. (senojo K. sūnų) už rankovės ir springdamas garsiai pareiškia, ką čia pareiškia, ne, jis tiesiog rėkte išrėkia:

– Į kasą, Wojtek! Einam į kasą! Kasa! Kasa! Kasa!

Ir jie nuėjo. Už dalyvavimą, kaip čia pasakius, atsiimti. Į sveikatą. Aš viską suprantu. Tik kam tas vaidinimas? Jaunystė eina? Eina, eina. Paskui vyresniuosius – į kasą. Be jokio cinizmo galima pacituoti Williamą Hazlittą: "Mūza – nesvarbu, tragiška ar komiška, – visada elito pusėje". Kūrėjus nori nenori traukia prie valdančiųjų sluoksnio – tai toks pat dėsnis kaip ir Archimedo kūrėjas privalo tai žinoti. Ypač jeigu mąsto kitaip, jeigu jam atrodo, kad stovi priešingoje pusėje.

B. d.

Iš lenkų K. vertė Birutė Jonuškaitė