"Giesmių giesmė"

Aldona Bendoriūtė ir Salvijus Trepulis "Giesmių giesmėje"

Jau lapkričio 16 d. Eimuntas Nekrošius "Meno forto" salėje žiūrovams parodys savo naujausią spektaklį "Giesmių giesmė" pagal Karaliaus Saliamono tekstą. Kaip spektaklio eskizas Sankt Peterburgo "Baltijskij dom" ir Madrido rudens festivaliuose pristatyta "Giesmių giesmė" sulaukė išskirtinio žiūrovų ir kritikų dėmesio. Nepaprastai jautri Nekrošiaus režisūra šįkart prisilietė prie amžinų moters ir vyro santykių – tarsi grįžtų prie pačios daiktų ir jausmų pradžios. Anot režisieriaus, tai – kol kas tik keturios iš aštuonių Senojo Testamento giesmių, kurios visos turėtų būti vaidinamos didelėje scenoje ir būtinai žydro dangaus fone.

Spektaklį rusų kritikai jau spėjo pamėgti. Visai nesvarbu, kad biblinis tekstas "Giesmių giesmėje" suskamba retai, kur kas svarbesnis – paties pasaulio, kuriame šis tekstas gimsta, sukūrimas: pakabintas ant plonyčio siūlelio siūbuoja raudonas obuolys, susitinka Mergina ir Vaikinas... Režisierius dėlioja sudėtingiausią jų jausmų, santykių, skausmo ir džiaugsmo, kančios partitūrą, kuri tokia pat nenuspėjama kaip ir meilės pojūčiai ar išbandymai. Bibliniame tekste randamas lengvumas, laisvumas ir spartumas, o jo herojai Nekrošiaus scenoje gyvena paprastame daiktų pasaulyje – tarp kėdžių, irklų, virvių, kelių lentų, obuolio, maišo, popieriaus, staltiesės. "Nekrošius išmintingai prižemina meilės temą – ji tada, kai staiga pakerta kojas, kai žodžiai patys liejasi iš širdies. Išradingas žaidimas (ir tame išradingume – aukštoji režisūros matematika) po truputį virsta dinamišku veiksmu, kuris staiga pasiekia nežemišką įtampą, išsiliejančią vargonų akordu. Štai momentas, kai iš pačios žmogaus prigimties gimsta Biblija. Nekrošiaus sceninio audinio naivumas labai apgaulingas. Jam gimininga senojo japonų teatro estetika", – rašo "Vedomosti" kritikas Nikolajus Pesočinskis.

"Žiūrovas, kuris, pažiūrėjęs visą Nekrošiaus Shakespeare’o trilogiją, pažiūrės "Giesmių giesmę", pamatys du skirtingus režisierius. O biografas šį skyrimą įžvelgs Donelaičio "Metų" dilogijoje – čia režisierius atsisakė siužetinio determinizmo ir privertė laiką tekėti ne nuo užuomazgos prie atomazgos, bet ratu, nuo pavasario iki pavasario. Nekrošius iškeitė dramaturgiją į poeziją, o jos tuo ir skiriasi, kad antroji, skirtingai nuo pirmosios, kalba ne apie laiką, bet apie amžinybę... Visiškoje tyloje mergina prieis prie scenos viduryje stovinčio priekalo ir nedrąsiu judesiu išgaus juo, tarsi kamertonu, garsą. Nubėgs ir pradės negirdimą Giesmę. Turbūt tai ir yra ta Giesmių giesmė, kurios nelemta išgirsti žmogaus ausiai. Sulamita suklysta, bet vėl bėga prie priekalo ir vėl tęsia savo linksmą ir graudžią Giesmę..." (Glebas Sitkovskis, "Gazeta").

Spektaklio scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Vaidina: Aldona Bendoriūtė, Salvijus Trepulis, Aušra Pukelytė, Povilas Budrys, Kęstutis Jakštas, Diana Gancevskaitė, Žemyna Ašmontaitė, Vaidas Vilius. Spektaklio koprodiuseriai – Lietuvos kultūros ministerija, festivalis "Baltijskij dom" ir Madrido "Festival de otono".

Taigi trys merginos iššluoja grindis. Užsideda akinius, suraukia kaktas ir pradeda lėtai skaityti iš staiga atsiradusių popieriaus juostų. Paskui padeda akmenis ir kreida išbraižo sceną. Galima pradėti pasaulio tvėrimą...

7 MD inf.