Meilės ilgesys

Inesa Paliulytė ir Daiva Rudokaitė spektaklyje "4.48 Psichozė"

Kultinės britų dramaturgės Sarah Kane veikalas "4.48 Psichozė" – tarsi atsisveikinimo laiškas, į jį sudėta visa, kuo tikėta ir dėl ko gyventa. Parašiusi šį kūrinį, autorė pasitraukė iš gyvenimo būdama tik 28-erių. "Nejaugi pasiligojusios sielos negalima buvo išgelbėti trupučiu meilės ir supratimo, o ne saujomis tablečių ir tuščiai sterilioje aplinkoje skambančiais viskas bus gerai?" – turbūt apie tai šaukė Kane, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis pojūčius fiksavusi tarsi dienoraštyje: minties srautą čia nutraukia prakeiksmai sau ir sveikiesiems, beprotnamyje patirtos baisybės.

"Psichozę" Kauno dramos teatro mažojoje salėje pastatė režisierius Valius Tertelis. Nei jis, nei kiti šio spektaklio kūrėjai nepriekaištauja visuomenei dėl jos pasirinkto patogaus stebėtojo vaidmens, o tik nori priminti, kad už žodžių "sielos liga", "psichozė" slypi dar ir asmenybės drama. Todėl čia nesistengiama žiūrovų šokiruoti, keikti ar bandyti juos kitaip sukrėsti. Vietoj to – meilės trokštančios moters istorija, papasakota be išankstinio nusistatymo ar gailesčio, greičiau stengiantis suprasti, kuo ji gyveno ir ką jautė paskutines valandas.

Sarah Kane heroję kuria dvi aktorės, tarsi įkūnijančios racionalųjį ir iracionalųjį jos pradą, tai kovojantį už savo pasaulį ir svajones, tai pasiduodantį gydymui ir pasveikimo iliuzijai. Inesos Paliulytės moteris – trapi, permatoma, tarsi bekūnė būtybė, kuri kenčia, aistringai myli, tačiau taip ir nesulaukia atsako iš savo mylimojo. Nuolat kartodama skaičių ir žodžių sekas, nerišliai šnabždėdama vaistų pažadintos sąmonės diktuojamus sakinius, ji vis bando įprojektuoti save į supančią aplinką ir patikėti, kad kankynė pasibaigs. Herojės pastangas režisierius įprasmina "Pietos" scena, tačiau čia pat įvykstantis simbolinis apsivalymas atrodo tarsi krikštas žmogaus, kuris po lobotomijos procedūros taps abejinga, negalinčia kurti, mylėti, apskritai jausti būtybe. Fizinio kūno mirtis dramaturgės nejaudina, ji tėra savaime suprantamas finalas, tačiau sąmonės praradimas – tai visa ko pabaiga. Atrodo, jog Paliulytė pavojingai įsileidžia Kane herojės išgyvenimus – nelieka vaidybos, tik psichozės užaštrinti ir išgyventi jutimai, kai gali "girdėti vaistų kvapą".

Šaltas, žvelgiantis į niekur ir kiek ciniškas Daivos Rudokaitės žvilgsnis, bejausmis veidas priartina jos kuriamą moterį prie tokios, kokią norėtų matyti gydytojas. Tai kita, turbūt racionalioji, Kane herojės pusė. Ji, nors ir antrina pirmajai, tačiau jau gyvena savo gyvenimą – tvarkingą ir ramų, be aistrų ir išgyvenimų, tarsi būtų geranoriškai įvykdžiusi visus ligoninės nurodymus. Kaip tik tai ligoninei, gydytojui ir mylimajam, galbūt net vienišos sielos kančias stebinčiai visuomenei čia atstovauja Gintaro Adomaičio vaidinamas daktaras – ramybės, tvarkos, tikslumo ir abejingumo įsikūnijimas, atsitiktinai įsuktas į gydymo istoriją ir nė nenutuokiantis, koks pavojingas Kane herojei šis gydymas. Atrodo, jog jis ir atskiria, ir sujungia abiejų aktorių vaidinamas moteris, jas supriešina ir sutaiko savo ramiu ir švelniu viskas bus gerai, tačiau kartu ir paaštrina jų pojūčius, pažadindamas meilės ir mirties geismą.

Režisierius neskubina aktorių, leidžia jiems išjausti būsenas ir prabilti tik tada, kai žodžiai, regis, nebegali būti neištarti. Giedriaus Puskunigio muzika sustiprina emocijas ir įsismelkia į sąmonę, pratęsdama herojų monologus ji antrina jiems kaip pagalbos šauksmas. Finalo valsas sušildo "ligoninės" sienas ir palatą pripildo šviesos – aktorės įsisiūbuoja amžinybės sūpuoklėse.

Šviesa ir tamsa. Neviltis, meilė, kūryba... Pasirinkimas išeiti: "Aš mirsiu dar ne dabar, bet jau čia…" Jokios savigailos. Psichozė – kai viskas daug aštriau: jausmai, pojūčiai. Vaistai nuo psichozės yra, o nuo meilės? Meilė be išeities, apkabinimai pasmerkti, kaltė neišvengiama. Kur prasideda liga? Nėra klinikos. Žvilgsnis į gydytojus, rutiną, žmogaus nematymą. Ir mirtis tampa "laimės valanda, kai aplanko aiškumas…" Į tokį užburtą minčių ir apmąstymų ratą pagaliau įsiskverbia šviesa ir žiūrovui atlėgsta nenusakomas autorės atvirumo sukeltas slogutis.

Tokį dramaturgės, aktorių ir režisieriaus atvirumą subtiliai "įrėmina" asketiška minimalistinė Kotrynos Daujotaitės scenografija. Puslapių sienos, už kurių nėra jokio kito galimo pasaulio, baltumu, švara tviskantis pandusas, tiesa, toks pat slidus ir nestabilus kaip gyvenimas. Ir ilga juodo medžio plokštė – tarsi ore pakibęs baras, grįžtanti ir dingstanti kasdienybė, žmonių susibūrimo, bendravimo, pažinties vieta, deja, taip ir nesujungianti vienišų Kane pjesės herojų.