Egzilyje mirusių operos solistų atminimui

Iš Čikagos lietuvių operos istorijos

Lapkričio 4 d. į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salę rinkosi operos mėgėjai, buvę solistai, daug vyresniosios kartos inteligentų, kurių veidus kituose renginiuose pamatai retokai.

Atėjo jie prisiminti ir pagerbti toli nuo Tėvynės mirusių Lietuvos operos solistų. Idėja juos prisiminti ir paminėti kilo daktarei Elenai Baltrušaitienei, buvusio operos dainininko ir Čikagos lietuvių operos įkūrėjo Vlado Baltrušaičio našlei. Šią idėją paversti turiningu prisiminimų vakaru jai padėjo muzikologė Jūratė Vyliūtė, parinkusi archyvinių įrašų ir sukvietusi daug praeitį menančių žmonių, nuoširdžiai pasidalijusių savo prisiminimais. Kalbėjo Aliodija Ruzgaitė, Regina Songailaitė, Valerijonas Indrikonis, Elena Baltrušaitienė, Leonas Baltrus, Vilius Bražėnas.

Gal niekas ir nėra suskaičiavęs, kiek mūsų operos žvaigždžių ir žvaigždučių II pasaulinio karo pabaigoje artėjant sovietinei rusų kariuomenei pasitraukė iš Lietuvos. Kartu su dirigentais, scenografais, kostiumų kūrėjais, orkestrantais susidarytų didelis būrys. Visi traukėsi tikėdamiesi netrukus sugrįžti, o sugrįžę – toliau dirbti savo mėgstamą darbą, kurti ir puoselėti Lietuvių operos meną.

Juo didesnis nusivylimas, skausmas ir liūdesys juos užklupo, supratus, kad tai neįvyks, kad Tėvynė okupuota, o jų laukia tremtinių dalia… Lietuvoje įkopusių į šlovės zenitą, publikos mylimų, valdžios globojamų operos dainininkų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom: prasidėjo kova dėl darbo ir duonos kąsnio, dėl savo vaikų ateities… Opera, scena tolo nuo jų tarsi gražus miražas. Ne vienas pajuto, jog į sceną daugiau nebeįžengs…

Šiuolaikinis jaunesnio amžiaus pilietis gal sunkiai ir įsivaizduoja tą pažeminimo, užgautų ambicijų jausmą, kurį svetimam krašte turėjo patirti buvę pripažinti orūs operos artistai, negaudami jokio su savo profesija susijusio darbo. Kai kurie bandė ir į teatrus pakliūti, deja, nesėkmingai. Jų darbo vieta tapo fabrikas, dirbtuvėlė, karčema, krautuvė ir t.t.

Turbūt panašiai jaučiasi ir inteligentiški dabartiniai naujieji emigrantai, kardinaliai pakeitę turėtus darbus ir pomėgius. Tačiau juos moraliai guodžia bent tai, kad į "tremtį" jie bėga savo noru, kiekvienas vedamas savų tikslų.

Vakaro publikai buvo įteiktas sąrašas su 21 pavarde bei gimimo ir mirties datomis. Į jį E. Baltrušaitienė įtraukė visus jai žinomus Amerikoje mirusius dainininkus. Tai J. Augaitytė (1912–1996), V. Baltrušaitis (1912–1975), J. Būtėnas (1892–1968), A. Dambrauskaitė (1905–1994), A. Dičiūtė-Trečiokienė (1905–1997), V. Grigaitienė (1890–1961), V. Jonuškaitė-Zaunienė (1901–1997), E. Kardelienė (1900–1999), A. Kutkus (1889–1969), G. Matulaitytė (1899–1993), I. Nauragis (1900–1982)… Visų ir neišvardysi.

Skambėję įrašai bylojo apie pagrindinių senojo Valstybės teatro solistų balsų grožį, techninį ir meninį pajėgumą, aukštą dainavimo kultūrą. Skambėjo V. Jonuškaitės-Zaunienės, A. Dičiūtės, V. Grigaitienės, E. Kardelienės, J. Būtėno, A. Kutkaus, A. Dambrauskaitės, I. Motekaitienės ir G. Matulaitytės įrašai (rinkiniai saugomi Teatro, muzikos ir kino muziejuje) bei ištrauka iš pirmojo Čikagos lietuvių operos spektaklio "Rigoletas" (1957), kur Rigoleto ir Džildos partijas dainavo V. Baltrušaitis ir J. Krištolaitytė.

Didelis malonumas buvo išgirsti V. Grigaitienės puikiai įvaldytą bel canto (įdomu, jog pradėjusi kaip mecosopranas vėliau ji tapo sopranu, visai kaip Violeta Urmanavičiūtė Urmana); galėjai tik apgailestauti dėl per anksti nutrūkusios šios didžios dainininkės karjeros. Koks balsas, kokia dainavimo meistrystė! J. Vyliūtė citavo S. Santvaro žodžius, jog balsą ši solistė valdė tarsi smuiką… Gyvendama JAV ji daugiau niekada nebepasirodė scenoje.

Klausantis įrašų, įdomių ir gyvų prisiminimų, mintys sukosi apie kultūros tęstinumą. Juk jo buvimas ar nebuvimas priklauso ir nuo tokio paprasto dalyko kaip informacija. O kaipgi mūsų visuomenė informuojama apie Lietuvos operos praeitį? Labai menkai. Per 15 Nepriklausomybės metų nesugebėjome išleisti nė vieno kompaktinio disko su V. Grigaitienės ir kitų žymiausių solistų balsais, neskamba jie radijo koncertuose, nors turime net specialią "Klasikos" stotį.

Tad nėra ko stebėtis, jog jų vardai nefigūruoja ir kasdienėje muzikos raštijoje, o dabartiniams jauniesiems operos solistams Lietuvos operos istorija kaskart prasideda nuo jų pačių.

Beje, šiame renginyje jaunimo irgi nebuvo.