Lygtis su nežinomuoju "opera"

Antano Kučinsko ir Birutės Mar "Grimo opera" D. Matvejevo nuotr.

Aktualios muzikos festivalis "Gaida" keturioliktaisiais savo gyvavimo metais nutarė patyrinėti šiuolaikinio muzikinio teatro galimybes Lietuvoje. Savo moto festivalis pasirinko muzikos ir teatro jungtį ir realizavo jį keturių kamerinių operų pastatymais. Tai trys lietuviški opusai – Gintaro Sodeikos "Vienatvė dviese", Vykinto Baltako "Cantio" (abu režisuoti Oskaro Koršunovo), Antano Kučinsko ir Birutės Mar "Grimo opera" bei amerikiečio Roberto Ashley’o opera "Dangiškosios ekskursijos". Visi opusai parašyti šiemet arba pernai, taigi yra nauji. Išskyrus Robertą Ashley’į, deklaruojantį, jog sukūrė amerikietišką operos žanro tipą, visi kiti autoriai vengė apibūdinimo "opera", jiems mielesnė šiuolaikinio muzikinio teatro sąvoka.

Pirmoji "Gaidos" žiūrovams parodyta "opera" buvo Gintaro Sodeikos ir Oskaro Koršunovo "Vienatvė dviese". Jos lietuviškoji premjera įvyko spalio 24 d. Šiuolaikinio meno centre. Pernai rudenį kūrinys buvo rodytas "Les Boreales" festivalyje Prancūzijoje, o šio pastatymo pirmtakas buvo tarptautiniame projekte "Hotel Europa" (2000 m.) Oskaro Koršunovo statytas spektaklis-projektas "Vienos nakties susitikimas" pagal Sigito Parulskio pjesę. Muzikinės "Vienatvės dviese" ištakos taip pat nesunkiai atsekamos. Tai – festivalyje "Jauna muzika" girdėtos elektroninės Gintaro Sodeikos kūrybos atkarpos ir puikiai Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų skambinama "Garso ontologija Nr. 2". Dalis spektaklyje skambėjusios muzikos turbūt atėjusi ir iš minėtų teatrinių "Vienatvės" pirmtakų. Tai, kad dalį muzikos sudaro ankstesnių kūrinių fragmentai, bent jau operos istorijoje – nieko nuostabaus. Studijavusieji muziką turbūt yra girdėję Rossini pastišus. Bet tai dar nieko nepasako apie kūrinio poveikį ir vertę, svarbu, kaip komponentai susilieja į visumą ir ar paskritai susilieja.

Gražus ir liūdnas S. Parulskio sumanytas pavadinimas "Vienatvė dviese" tinka ne tik kūrinyje pasakojamai istorijai apie sudėtingus vyro ir moters santykius, bet ir pačiam kūriniui apibūdinti. Spektaklio metu smagu buvo klausytis "Gaidos" ansamblio, kuriam dirigavo Julius Geniušas, "taperiavimo". Vien didelio ansamblio vaizdas greta scenos atrodė solidžiai. Kitapus scenos elektroninius garsus kūrė DJ Vainius Sodeika. Teatrališkas muzikavimas stilingai papildė puikių aktorių Dalios Michelevičiūtės ir Vaidoto Martinaičio skaitomą tekstą – toks tarsi kabaretinis modelis. Vėliau buvo šokama. Tiesa, nebuvo dainuojama, nors kaip tik to ir lauktum iš operos. Visgi ne tai sukėlė daugiausia abejonių. Tiesiog visuma nebuvo vieninga ir itin įdomi. Spektaklis kaip vienkartinis projektas, tam tikras "veiksmas" – galbūt, bet išbaigto, sintetinio pobūdžio kūrinio, kuriame muzika ir teatras eitų išvien, nebuvo.

Beje, pjesės tekstas apie "meilės anatomiją" (arba vienatvės, arba vyro ir moters santykių anatomiją), atsidūręs spektaklio centre, man pasirodė pernelyg patetiškas ir pasenęs. Galbūt suerzino tai, kad moters kalba – tik atsakymai į vyro replikas, jo erotines (perversiškas) fantazijas, svajones ar kompleksus. Klausydamasi dialogo, kuriame iš esmės atskleidžiamas vyro požiūris, ir žiūrėdama į videoprojekcijose stambiu planu vartomą ("tyrinėjamą") moters krūtį bei kitas metaforas, pagalvojau: kada gi sulauksime vyro kūno "estetizavimo", jo pavertimo "meno objektu", kokių nors "varpos monologų"…

V. Baltako ir O. Koršunovo "Cantio", rodyta spalio 28 d. Rusų dramos teatre, paliko žymiai išbaigtesnio opuso įspūdį. Beje, jau iki lietuviškos spektaklio premjeros teko nemažai išgirsti apie operos sėkmę Miuncheno bienalėje šį pavasarį. Spektaklio pradžia nuteikė pozityviai: scenoje – visavertė, "koršunoviška" scenografija, panaši į "Romeo ir Džuljetos". Kita vertus, miesčionių pašnekesius nuolat kaip kontrapunktas lydėjo skaitovės Eglės Mikulionytės šnabždesiai. Spektaklis imponavo pirmiausia tuo, jog čia buvo justi ir subtilių užuominų į humorą – spalvinga miesčionių kompanija, jų visiškas nesugebėjimas suprasti, kas ta keistuolė skaitovė.

Nors kompozitorius vengė apibūdinimo "opera", dainavimo čia būta, netgi klasikinio vokalo. Išgirdome tris dainininkus – sopraną Ritą Baltą (Bieliauskaitę), tenorą Robertą Morvai ir baritoną Igną Misiūrą. Jie ir giedojo tą keistą himną, kuriuo dievai buvo prašomi neapleisti miesčionių buveinės, miesto. ("Cantio – tai antikinio oratorinio meno, įtikinėjimo ir sužavėjimo meno, terminas. Cantio naujai interpretuoja klasikinį himną, kadaise naudotą atvykstančių į miestą ar jį paliekančių dievų palydoms. Oratorius ar oratorė privalėjo sulaikyti dievus mieste kuo ilgiau ir savo apgailestavimu dėl jų išvykimo pademonstruoti miesto nenorą jų išleisti.")

"Grimo opera" D. Matvejevo nuotr.

Antroji "Cantio" dalis buvo muzikinė, čia galėjome netrukdomi įvertinti V. Baltako kūrybą. Tie, kas yra girdėję jo "Pasaką" kalbančiam pianistui arba "Pažeistą šešėlį" sopranui, marimbai ir juostai, kuriame, kaip ir "Cantio", dainuoja kompozitoriaus sesuo R. Balta, turėjo pajusti tęstinumą. Tik ankstesniuose kūriniuose buvo dainuojama ar kalbama lietuviškai, o operoje "Cantio" – senovės graikų kalba. Tai muzika, į kurią reikia įsiklausyti, gaudyti jos niuansus, jos klausymuisi reikia pastangų. Sakyčiau, kad tai greičiau antiopera, joje juntamas noras kuo labiau atsiriboti nuo tradicinio operos supratimo. Pastatymo požiūriu išvydome visavertį "produktą", bet opusas skilo į dvi dalis – pirmąją, teatrinę, ir antrąją, muzikinę.

Antanas Kučinskas, kurdamas "Grimo operą", sakosi sprendęs lygtį su nežinomuoju "opera". "Gaidos" užsakymu sukurto opuso premjera įvyko spalio 30 d. ŠMC. Nors muzikos, regis, čia buvo mažiausiai, bet visuma paliko išbaigčiausio kūrinio įspūdį. Tai šmaikštus ir itin vizualus spektaklis apie stereotipus. Libreto autorės ir režisierės Birutės Mar idėja, regis, paprasta: tekstui panaudotų įvairių intervių, "išpažinčių" iš moteriškų žurnalų ištraukas įgarsina trys aktoriai, persikūnijantys vis į kitus personažus (Rasa Samuolytė, B. Mar ir Dainius Gavenonis). Elementarus, bet kartu visiškai netikėtas sumanymas – tuos tekstus iliustruoti portretinėmis vis kitais personažais nugrimuotų aktorių nuotraukomis (scenografė Jūratė Paulėkaitė, grimo autorė Jolanta Rimkutė, fotografas Dmitrijus Matvejevas, videoprojekcijos autorius Andrius Jakučionis). Jų "paradas" – tam tikra grimo enciklopedija. Viskas paprasta, bet itin netikėta ir nauja. Regis "iš nieko" sukurta įdomi visuma, ir ganėtinai operinė. Kadangi personažų tekstai "rečituojami" ne tik solo, yra ir jų "ansambliai", strettos, juos galima susieti su tolimais operinės struktūros atbalsiais. Intonacijų niuansus itin meistriškai išryškino Rasa Samuolytė. Muzikos "Grimo operoje" yra tiek, kiek jos girdi kalboje. Tradicine samprata kompozitoriaus vaidmenį čia sunku būtų apčiuopti, nors kalbos intonacijų ir jų sekų kompozitorius ieškojo ir jas konstravo savo studijoje. Tiesiog išvydome puikios, netikėtos idėjos realizavimą.

Paskutinis keturioliktosios "Gaidos" teatrinis projektas buvo lapkričio 3 d. Rusų dramos teatre parodyta amerikiečio Roberto Ashley’o opera "Dangiškosios ekskursijos" ("Celestial excursions"). Jos premjera įvyko pernai Berlyne, festivalyje "MaerzMusik". Pats kompozitorius yra ir režisierius, ir tekstų autorius. Veiksmo čia buvo labai nedaug, personažai – senelių namų gyventojai, tipiški pagyvenę amerikiečiai – sėdėjo prie penkių staliukų ir pasakojo savo istorijas. Kūrinį atliko "Robert Ashley Ensemble".

Ashley (g. 1930) užsibrėžė sukurti būtent amerikietišką operą, kuri remtųsi amerikiečių anglų kalba, išryškintų jos grožį ir savitumą (panašiai kaip Puccini ar Verdi operos, pagrįstos italų kalbos skambesiu). Tad "Dangiškose ekskursijose" kalba buvo artikuliuojama itin amerikietiškai, galima buvo atpažinti iš popmuzikos atsklidusias intonacijas. Ashley’o nuomone, būtent popmuzikoje amerikiečių anglų kalba "įgarsinama" tinkamai. Pokyčių, judėjimo muzikoje buvo mažai, taip pat ir scenovaizdžio – tik staliukai ir fortepijonas su palme scenos gilumoje. Į tokią "new age" estetikos muziką pasineri ir plauki. Gana įdomūs buvo ir tekstai, bet jais galėjo mėgautis tik anglų kalbą suprantantys žmonės, kitiems beliko tik klausytis jos skambesio. Tai buvo savita atsvara ir įdomus kontekstas lietuviškiems kūriniams – ir "beveiksmis" spektaklio bei Ashley’o muzikos pobūdis, ir jos kiekis, ir preciziškas atlikimas. "Dangiškosios ekskursijos" atlikimas turėjo ir "pedagoginės" reikšmės – pamačius kitokią nei įprasta mums, europiečiams, operą, kitokį muzikinio laiko matavimą, praturtėja mūsų vertinimų ir kūrybinių galimybių laukas.

Visi keturi "Gaidos" spektakliai sulaukė didelio publikos susidomėjimo ir sukėlė karštas diskusijas apie tai, koks XXI a. yra ir galėtų būti muzikinis teatras. Tad norisi tikėti, kad pirmasis "Gaidos" teatrinis bandymas turės tęsinį.