Pirmasis

Pažėrusi stiklo karoliukų

Naujo lietuvių filmo premjera

iliustracija

Šįvakar – filmo "Stiklo šalis" premjera. Tai garsios dokumentininkės Janinos Lapinskaitės debiutas vaidybiniame kine. Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Vandos Juknaitės apysaką (scenarijų režisierė rašė kartu su rašytoja). Filmo operatorius – Algimantas Mikutėnas, dailininkas – Augis Kepežinskas, garso režisierius – Romualdas Fedaravičius. Pagrindinius vaidmenis sukūrė: Moters – Jurga Kalvaitytė, Vyro – Povilas Budrys, Dukters – Urtė Sėjūnaitė, Gydytojo – Antanas Venskus.

Pilnametražis vaidybinis lietuvių filmas ekranuose pasirodo po ilgokos pertraukos. Tai gera žinia, nes apskritai lietuvių kino situacija nepavydėtina. Prie visų valdžių jis buvo kultūros pavainikis. "Stiklo šalies" kūrėjai, regis, net nebando slėpti vargingo filmo biudžeto, sakyčiau, iš dalies jis net lemia filmo stilių. "Stiklo šalyje" viskas minimalistiška. Mažai veikėjų, nedaug veiksmo, vos keli – namų ir ligoninės – interjerai. Be abejo, šį minimalizmą diktuoja ir Vandos Juknaitės proza, tapusi filmo pagrindu. Pasakojimas apie depresijos apimtą moterį, kurios dvasinę pusiausvyrą gali sutrikdyti menkiausia smulkmena, nelepino skaitytojų įmantriomis detalėmis, subtiliais psichologijos niuansais ar gyvenimo tėkmės pojūčiu. Knygoje dominavo viena, tačiau kruopščiai aprašinėjama būsena, viena, tačiau įvairių atspalvių pilka stiklo spalva. Bevardė filmo herojė taip pat egzistuoja visiškoje tuštumoje, juk net jausmais nepavadinsi to, ką ji jaučia gydytojui ar savo vyrui. Regis, jos nuolatinė būsena – nepasitenkinimas ir baimė.

Janina Lapinskaitė neaiškina priešistorės – ją galima nuspėti iš kai kurių replikų ar herojės reakcijų. Supranti, kad moteris nuolat nerimauja dėl savo kūdikio gyvybės (juk gydytoja pasakė – jei išgyvens iki metų, jis tikrai gyvens), kad jos netenkina santykiai su kūdikio nenorėjusiu vyru, kuris tik stebi, kaip žmona vis gilyn ir gilyn klimpsta į depresiją, kad ji atsidūrė aklavietėje, iš kurios greičiausiai ir neras išeities.

Nevilties situacija filme piešiama lietuvių kinui jau įprastomis metaforomis: sušalęs ražienų laukas, po kurį klaidžioja herojė su dukra, ilgos kelionės automobiliu mėginant nutildyti verkiantį kūdikį, baltais stilingais baldais apstatyti sterilūs namai, kurie, regis, kiekvieną pasmerkia gyventi uždaroje tarsi kamera stiklo šalyje. Danguje į šiltus kraštus skrenda paskutiniai paukščiai, baltas sniegas užkloja jaukaus miestelio gatves. Viskas metaforiška, primena ženklus, apeliuoja į jautresnio žiūrovo atmintį, patirtį ir jausmus. Tačiau baltumas, sterilumas neišvengiamai sukelia asociacijas su ligoninės palata. Sušildyti vaizdą kartais pabando operatorius Algimantas Mikutėnas, užliejantis kadrus nežinia iš kur sklindančia beveik antgamtiška šviesa.

iliustracija

Moters dukrelė nesąmoningai bando priešintis namų dvasiai: ji priglobia kaimynų paliktą šunį, bet pasirodo, kad jis – šuniukų besilaukianti kalė. Gyvas padaras kelia tikrą grėsmę tariamai namų harmonijai, todėl vos gimusius šuniukus moteris paskandina vonioje. Tai pats dramatiškiausias filmo epizodas, apoteozė, tačiau ir šis įvykis nesudaužo stiklo namų. Žinoma, moteris kenčia, gal net bjaurisi savimi, bet siužeto eigos tai nekeičia – ji akivaizdžiai mėgaujasi kentėdama, laikydama save atstumtąja, nesuprasta ir vieniša. Tai liudija ir pompastiškai tariamos paprasčiausios frazės ar patetiški dėbčiojimai į valgantį vyrą. Ji kenčia, o jis drįsta pusryčiauti!

Ir rašytoja, ir režisierė, ir aktorė Jurga Kalvaitytė, be abejo, pažįsta ne vieną tokią moterį. Tai savotiškas lietuviškas fenomenas, susiformavęs tais laikais, kai provincijos mokytojos, gydytojos ir kitos poetiškų sielų šviesuolės tekėdavo už vairuotojų ar traktorininkų, o paskui juos kaltindavo dėl sugriauto gyvenimo. Tas fenomenas tikrai vertas ir įdėmesnių sociologinių studijų, prašyte prašosi rašytojo ar režisieriaus rankos. Janina Lapinskaitė pasitelkė dokumentininkės patirtį. Režisierei visada buvo svarbu stebėti žmones, peržengusius "normalaus" elgesio ribas. Tačiau jie visada būdavo gyvi žmones. Belaikėje depresijos erdvėje įsikūrusi "Stiklo šalies" moteris kelia gana dviprasmišką reakciją: jos gaila, bet kartu ji ir atstumia savo šaltumu, nepakantumu, pretenzijomis visam pasauliui. Tačiau kad ir kokia atrodytų ar būtų filmo herojė, "Stiklo šalis" perteikia moterišką pasaulio viziją. Lietuvių kine, kuris visada priklausė vyrams, tai ir nauja, ir neįprasta.

Živilė Pipinytė