Kinas

Pailsėkime nuo įžymybių

rodo TV

iliustracija
"Įžymybės"

Detektyvinių romanų kūrėja amerikietė Patricia Highsmith (1921–1995) rašė: "Esu įsitikinusi, kad menas neturi nieko bendra su morale, visuomenės konvencijomis, o ypač su moralizavimu". Manau, kad šis požiūris buvo artimas ir didžiajam Alfredui Hitchcockui, 1951 m. ekranizavusiam Highsmith romaną "Nepažįstamieji traukinyje" (LNK, 5d., 22.35). Tai vienas geriausių režisieriaus filmų, pasižymintis dviprasmiškumu, kuris itin būdingas 6-ojo (matyt, sėkmingiausio) dešimtmečio režisieriaus kūrybai. Tai pasakojimas apie du nepažįstamuosius, susitikusius traukinyje. Vienas pasiūlo kitam nužudyti jo nemylimą žmoną, už tai šis turėsiąs nužudyti žmonos žudiko tėvą. Ideali žmogžudystė, garantuojanti idealų alibi. Tačiau tai – tik iliuzija. Ir Hitchcockas tai įrodinėja, mėgaudamasis jam visada svarbiais likimo, atsitiktinumo, nenumatomų, bet svarbių detalių, nenuspėjamo žmogaus elgesio motyvais. Visa tai paverčia iš esmės banalų siužetą beveik egzistencine drama.

Highsmith nerašė scenarijaus (man regis, ji tada jau gyveno Europoje), tačiau prie jo ranką pridėjo kitas didis detektyvų meistras – Raymondas Chandleris. Siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į labai specifišką montažą: Hitchcockas tarsi išretina filmo ritmą, filmuoja labai ilgus, net dešimt minučių trunkančius kadrus. Kino juostos laikais tai buvo maksimumas, dabar, kai yra video, Aleksandras Sokurovas gali sau leisti vieno kadro filmą, trunkantį pusantros valandos ("Rusų arka"). Pavyzdžiui, be jokios montažinės sandūros nufilmuotoje dešimties minučių atkarpoje personažai nuolat juda, pereina iš vienos patalpos į kitą. Hitchcockas tokio efekto pasiekdavo labai gudriai: paviljone jis pastatydavo skirtingų veiksmo vietų dekoracijų fragmentus, o vėliau su kamera laisvai judėdavo iš vieno taško į kitą.

Kitą kino istorijai svarbų filmą taip pat parodys LNK (6 d. 22.35). Tai Williamo Friedkino "Egzorcistas" (1973). Vos pasirodęs ekranuose filmas sutraukė minias žiūrovų. Kai kurie jų aiškiai pervertino savo jėgas, nes salėje girdėdavosi siaubo šūksniai, būta net apalpimo ar vėmimo atvejų. Dabar žiūrovai, matyt, kur kas atsparesni, nors pačiam teko matyti Melo Gibsono "Kristaus kančią" žiūrinčią ir garsiai sriūbaujančią ponią. Beje, savaip šį filmą galima net lyginti su "Egzorcistu", ir ne tik dėl temos. Pirmosios "Egzorcisto" scenos kupinos namų šilumos, o dvylikametė Regan (Linda Blair) rodoma kaip žavi panelytė. Nujaučiame, kad netrukus įvyks kažkas baisaus, tačiau pirmoji "siaubinga" scena su siūbuojančia lova vis dėlto daro didelį įspūdį. "Egzorcisto" sugestyvumas išliko iki šiol. Matyt, todėl, kad istorija, kaip velnias užvaldo vaiko sielą ir kaip kovojama dėl mergaitės išlaisvinimo, rodoma labai realistiškai. Gibsonas pasirinko natūralizmą ir todėl pralaimėjo.

Friedkino filmas pasirodė tada, kai Vakarų pasaulis išgyveno metafizinių baimių bangą. Todėl filmas tapo savotišku vilties, kad destruktyvias jėgas įmanoma nugalėti, įrodymu. Tokios vilties, manau, dabar reikia ir mums.

Dar vienas svarbus filmas per LNK – Woody Alleno "Įžymybės" (8 d., 21.05). Abejoju, ar jis turės kokį nors profilaktinį poveikį lietuvių televizijoms, kuriančioms savo fanerines, popierines ir kitokias "žvaigždes", bet pasižiūrėti, kaip Allenas atlieka savąją žvaigždžių vivisekciją labai smagu. Vienas kolega pastebėjo, kad anksčiau, norėdamas tapti įžymybe, turėjai gimti karaliumi ar bent jau perskristi vandenyną oro balionu, parašyti "Ulisą" ar atlikti kažką panašaus, o dabar pakanka atsegti kokio nors prezidento klyną ar, pridursiu nuo savęs, daug kalbėtis telefonu su Seimo nariais.

Allenas atskleidžia būtent šių dienų degradavusį šlovės modelį. Tačiau jis nėra pamokslautojas, jis tiesiog apmąsto ir gerąsias, ir blogąsias populiarumo pasekmes. Netiesiogiai Allenas suformuluoja įdomią mintį, jog egzistuoja išmintinga ir kretiniška šlovės. Amerikiečiai dažniausiai stengiasi minimalizuoti skirtumą tarp jų. Gal todėl Alleno taip nemėgsta Holivudas? Kennethas Branagh’as, Judy Davis, Leonardo Di Caprio, Melanie Griffith, Winona Ryder į filmą atsinešė ir savo istorijas, tad juo įdomiau sekti Alleno pasakojimą apie didžiausią naujųjų laikų epidemiją.

Guodžiuosi tuo, kad visos epidemijos kada nors baigiasi. Baigsis ir šita. Todėl ilgėdamasis atostogų linkiu ir jums, mieli skaitytojai, ir, žinoma, sau pailsėti nuo viso to, kas paverčia gyvenimą tuštuma, – svetimų telefono pokalbių, pinigų ir valdžios aistros, tariamų įžymybių, kasdien mus atakuojančių iš televizorių ekranų.

Jūsų – Jonas Ūbis