Samių gyvenimas iš arti

Fredo Ivaro Utsi Klemetseno fotografija

Birželio mėnesį Mykolo Žilinsko dailės galerijoje įvyko norvegų fotomenininko Fredo Ivaro Utsi Klemetseno fotoparodos "Speigas" atidarymas. Norvegų fotografo darbuose pavaizduotas šiaurės skandinavų senbuvių – samių gyvenimas iš arti. Egzotiškąjį samių gyvenimą ir jų kultūrą Klemetsenas fiksuoja nuo 1990 m., o šiuos darbus fotoparodose rodo nuo 1991 m. Menininkas rengia personalines parodas, dalyvauja ir grupinėse parodose. Pats fotografas pasakojo, kad anksčiau samių buvo apie 45 tūkstančius. Samiai – nykstanti tauta, dabar jų liko tik apie 15 tūkstančių. Samių kultūra išsiskiria griežtomis kultūros tradicijomis ir savitais etniniais papročiais, savitu gyvenimo būdu.

"Kaip ir daugelis vietinių gyventojų visame pasaulyje, samiai buvo engiami. Jie buvo verčiami mokytis norvegų kalbos, negalėjo šnekėti savo gimtąja kalba mokykloje. Nuo 1970 m. situacija pasikeitė, samiai atgavo pasididžiavimą savo paveldu ir identitetu. Šiandien labai stengiamasi išsaugoti ir dokumentuoti šią unikalią kultūrą. Aš svarstau apie savo projekto tęsinį, vėliau norėčiau jį plėtoti įtraukdamas Švediją, Suomiją ir Rusiją" (F.I.U. Klemetsenas).

Samių fotografo darbai jau buvo eksponuoti Japonijoje, JAV, Norvegijoje, šiais metais ir Lietuvoje. Taip pat šis fotomenininkas yra gavęs ne vieną konkurso "Metų nuotrauka" apdovanojimą už darbus, sukurtus Norvegijoje, Pakistane, Afganistane, Bosnijoje ir JAV. Paroda iš kitų matytų užsienio fotografų parodų Lietuvoje išsiskiria keliais meniniais aspektais, pirmiausia – netradicine tematika. Menininkas vaizduoja savo šalies, tiksliau sakant, etninės genties kultūrą, specifinio grožio skandinavų gamtą, gyventojus ir jų papročius. Parodoje vyrauja dviejų tipų fotografijos. Visų pirma – portretai, kuriuose užfiksuoti samių vyrai ir moterys: "Inga V", "Inga IV", "Karen and Mathis" (1992–1995 m.). Pagyvenusių vyrų ir moterų nuotraukos labiausiai stebina dvasingumu, išraiškingomis vizualios kūno kalbos manieromis. Portretai nespalvoti, tad juose ypač ryškūs rankų ir veido bruožai. Kitos fotografijos – reportažinio pobūdžio. Jose vaizduojama Skandinavijos gamta, peizažai ir šiaurės šalies simboliai – elnių bandos.

Parodoje ryškios gilios samių religijos tradicijos, ypač fotografijoje "Guavagaidnu I" (2003 m.), kur užfiksuotos samių vaikų aprangos detalės. Fotografija išsiskiria netradicinių spalvų žaismu ir netradicinės vietos pasirinkimu. Tai jauki samių šventyklėlė, kurioje susirinkę meldžiasi vaikai.

Klemetseno paroda pasižymi žanrine įvairove, čia galima pamatyti spalvotas ir nespalvotas didelių bei mažų formatų fotografijas. Nors fotografijos atliktos ne kompiuterine, o paprasta – tradicine technologija, rezultatai išties yra nepriekaištingi.

Klemetsenas siekia užfiksuoti "įšaldytas" senąsias samių gyvenimo tradicijas, kol įsiveržusios naujos technologijos dar nespėjo užkariauti bendruomenės.

"Finnmarksvidda II" (1995 m.) – labai didelio formato fotografija – gilios, tikrai skandinaviškos žiemos peizažas. Fotografijos meninė kompozicija visiškai užpildyta, autorius puikiai sugauna žiemiško peizažo fone bėgančių penkių elnių judesius. Elniai ir gamta sudaro nedalomą vienovę, sukuria amžino gamtos ir gyvybės ciklo vientisumą. Fotografijoje vyrauja mėlynos spalvos koloritas, o kompoziciją pagyvina į jos centrą įsiterpiantys ir elnius apšviečiantys besileidžiančios saulės spinduliai.

"Mageroya III" (1992 m.) taip pat itin didelio formato fotografija. Jos meninė kompozicija dar gyvybingesnė, jausmingesnė, gilesnė. Fotografijoje pavaizduota didžiuliu ežeru per ledynus plaukianti elnių banda. Meninėje kompozicijoje vyrauja vandens ir dangaus spalvų koloritas, išryškintas mėlynumas ir jo niuansai. Ežeras susilieja su dangumi, o elniai pavaizduoti plaukiantys į skirtingas puses, jų figūrų kontūrai padalina nuotrauką į dvi simetriškas erdves.

Fotografija "Speigas" (1992 m.). Pavadinta taip pat kaip ir visa paroda: skandinaviškas speigas, šaltis, šiaurietiški motyvai Norvegijos fotografui yra svarbūs ir dominuoja kone kiekvienoje jo fotografijoje. Visą gamtiškąjį Klemetseno ciklą vienija šaltos, šiaurietiškos spalvos ir motyvai.

Klemetsenas savo parodos atidarymo metu sudainavo samių liaudies dainos fragmentą. Pats būdamas samių etninės grupės atstovas jis jaučia pareigą ir būtinybę bent fotografijose įprasminti jau nykstantį samių kultūros paveldą, šios egzotiškos, civilizacijos nedaug tepaliestos tautos gyvenimą. Kartu menininkas fiksuoja Skandinavijos gamtą, jos motyvus ir specifiką.

Klemetsenas neleidžia mums užmiršti šiais laikais vis rečiau naudojamos tradicinės fotografijos atlikimo technologijos galimybių. Išties puiki proga pasidžiaugti stulbinančiais rezultatais: precizišku spalvų koloritu, gerai sugautu rakursu fiksuojant žmogų, gamtą ir gyvūnijos pasaulį.