Paulius Normantas apie karo pėdsakus

Šįkart Pauliaus Normanto atostogos Lietuvoje sutapo su šiuolaikinės vengrų fotografijos paroda "Prospekto" galerijoje. Jos rengėjai pabrėžia vengrų fotografijos ištikimybę klasikai – A. Kerteszui, L. Moholy-Nagy’ui, R. Capai ir kitiems.

S. V.: Kokiais keliais Robertas Capa atėjo ir į tavo fotografiją?

P. N.: Vengriškai "kertesz" reiškia sodininką. Vengrų fotografija turėjo labai gerų sodininkų, sėjusių fotografijos sėklas ne tik Vengrijoje. Lįszló Moholy-Nagy – vienas žymiausių Vokietijos modernistų. A. Kerteszas įsikūrė Paryžiuje ir tapo garsus visoje Europoje. Robertas Capa (1913–1954, tikroji pavardė Andre Friedmanas) bendravo su A. Kerteszu, iš jo mokėsi, o vėliau kartu su H. Cartier-Bressonu ir kitais įkūrė garsiąją "Magnum" grupę ir fotografavo karščiausiuose pasaulio taškuose. Karų netrūko ir po Antrojo pasaulinio. Tiesą sakant, Capa ir išgarsėjo kaip karinis fotografas: Ispanijos pilietinis karas, sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Capa buvo labai drąsus ir plačios širdies žmogus: mėgo vyną, mylėjo moteris, ėjo tiesiai į ugnį.

S.V.: Panašus į Ernestą Hemingway’ų?

P. N.: Galbūt. Bet mirtis jo buvo kitokia. 1954 m. žuvo Šiaurės Vietname, traukdamasis kartu su prancūzais, sprogus minai. Štai čia po 50 metų ir susikirto mūsų keliai. Į savo kelionių maršrutus įtraukęs šią šalį, šiemet nutariau surengti parodas Roberto Capos atminimui. Pirmoji, pavadinta "Mirtis Raudonosios upės deltoje", įvyko Nyredhazoje – mieste, kuriame gyvenu jau 20 metų. Ji baigėsi gegužės 25-ąją, Capos žuvimo dieną. Antroji paroda rugsėjo mėnesį vyks Budapešte, Europos universiteto galerijoje pačiame miesto centre. Čia eksponuosiu 150 fotografijų. Bus ir Capos darbų, nes 1948 m. jis lankėsi ir fotografavo Vengrijoje, paliko 60 fotografijų. Deja, iš Vietnamo į šią kolekciją vėliau pateko tik vienas darbas.

S.V.: Kaip vengrai įvertino tavo iniciatyvą?

P. N.: Labai palankiai, nors surengti parodą, išleisti bukletą ar katalogą ten nė kiek ne lengviau nei Lietuvoje. Be to, aš juk viską darau vienas, net ieškodamas pagalbininkų ar paramos. Lietuvoje palikau bręsti Rytų meno muziejaus idėją – projektas guli Kultūros ministerijoje. O Vengrijoje subrendo ketinimas išsileisti darbų rinktinę. Leidinys aprėps visas keliones ir visą mano fotografijos dvidešimtmetį – nuo viešnagės pas ugrofinų tauteles iki Tibeto, Nepalo ir kitų Rytų šalių, į kurias spalio mėnesį ir vėl patrauksiu. Peržiūrėjau 70 tūkst. negatyvų (beje, tiek paliko ir Capa), atrinkau 300, sumažinau iki 200, o galiausiai liko 70. Jie ir sudarys knygą.

S.V.: O kuo tai susiję su Capa?

P. N.: Jis fotografavo keturiose tose pačiose valstybėse, kaip ir aš: Kinijoje, Sovietų Sąjungoje, Laose ir Vietname. Jis skubėjo ten, kur vyksta karas, aš fotografavau praūžusių kataklizmų pėdsakus. Laose išvydęs 20 tūkst. žmonių kaukolių – Pol Poto režimo aukų – piramidę vos neapalpau. Ir dabar labai sunku nubrėžti ribą tarp karo ir taikos, nors knyga vadinsis "Taika ir karas". Nepale jau kelinti metai sėja sumaištį sukilėliai maoistai. Daug kur tebėra karinė ar autoritarinė valdžia. Tibetas tebesiunčia pasauliui nelaimės signalus. Tad ir savo fotografijose matau tam tikrą "Magnum" tradicijų tęsinį – paliudyti pasauliui, jog visos tautos nori gyventi laisvai ir savitai.

S.V.: Capa yra sakęs, kad pasaulis svyruoja tarp geismo gyventi ir polinkio į savigriovą. Kaip vertini dabartinius pasaulio pavojus?

P. N.: Mažos tautos neturi būti bailios. Jos privalo jausti solidarumą su kenčiančiomis, engiamomis tautomis, padėti joms išlikti. Todėl savo fotokelionėse pradėjau fiksuoti mažąsias Sovietų Sąjungos tauteles, pats aukščiausias taškas buvo Tibetas. Tokia ir mano knygos koncepcija. O apie Capos gyvenimą ir fotografiją pamėginsiu parašyti pats. Jam dedikuosiu ir savo rinktinę. Dar norėčiau aplankyti jo tėvų ir senelių namus, kurie yra dabartinėje Slovakijoje. Gal kartais Capos giminystės pėdsakai nusidriekia ir iki Šiaurės Jeruzalės? Šiai knygai aukoju viską, ką šiuo metu turiu. Jeigu reikės, ir butą ušstatysiu. Mėginsiu taip prasimušti į didžiąsias užsienio leidyklas. Pradžia jau yra: žurnalo "National Geography" šių metų 6-ajame numeryje išspausdintas straipsnis apie R. Capos žūtį ir keturios mano fotografijos. Žurnalo vengriškojo varianto dizaineris dabar dirba ir su mano knyga. Gal Vengrijoje pajudės ir kitas mano sumanymas, kurį pavadinau "Kraujo giminaičiai". Tai fotoleidinys apie ugrofinus (vengrus, suomius, karelius, iš viso 14 giminingų tautų). Planuoju kitai vasarai.

O iki tol – ir vėl kelionės. Spalvota fotografija noriu išplėsti Birmos temą, vasarį surengsiu parodą Bankoke, aplankysiu Šri Lanklą. O tolimiausias taškas šįkart – Barabiduro šventovė Indonezijos džiunglėse. Ankoro šventovėje jau esu dirbęs tris žiemas. Turiu apie 6000 kadrų. Už poros metų bus galima galvoti ir apie knygą.

Kalbėjosi Skirmantas Valiulis