Vienas ir nuogas Peras Giuntas

"Voicekas", rež. Thomas Ostermeieris

Aktyviausiai festivalį sekęs "Figaro" uždarymo rytą nostalgiškai rašė apie Avinjono danguje siaučiantį mistralį, nešiojantį gatvėmis programėles, afišų skiautes ir anonsus. Kas kitas geriau ženklintų festivalio pabaigą, jei ne tuštėjančios gatvės ir afišos, prie kurių niekas nebesustoja? Jei staiga nepapūs šiaurys, vakarinis koncertas Popiežių rūmų garbės kieme įvyks kaip planuota ir padės paskutinį tašką.

Festivalio rezultatai

Liepos 27 d. vakare baigėsi 58-asis tarptautinis Avinjono teatro festivalis. Naujieji festivalio vadovai turėjo kuo džiaugtis – po priverstinės pernykštės pertraukos ir milžiniškų skolų šiųmetinis susidomėjimas festivaliu nepaisant brangių bilietų (nuo 23 iki 33 eurų) pranoko lūkesčius. Palyginti su 2002-aisiais, šįmet spektaklių lankomumas yra 80 proc.: į 123 tūkst. vietų parduota 98 tūkst. bilietų, o įskaitant ir kitus festivalio renginius, iš viso festivalyje lankėsi daugiau kaip 100 tūkst. žiūrovų. Beje, šiųmetė publika buvo gerokai jaunesnė nei ankstesniais metais, o festivalio išlaidos neviršijo jo oficialaus biudžeto – 9,5 mln. eurų (iš jų 62 proc. skyrė miestas, departamentas, regionas ir valstybė).

Festivalio direktorė Hortense Archambault (34 metų) ir meninis vadovas Vincent’as Baudriller (36 metų) turėjo ką pasakyti žurnalistams, susirinkusiems į paskutinę spaudos konferenciją. Jie jaučiasi laimingi, nes ištisus metus baiminęsi naujo streiko vis dėlto galėjo įvykdyti savo programą ir pristatyti menininkus. Kodėl kai kurie spektakliai, pvz., Marthalerio, buvo rodyti labai trumpai? Todėl, kad ilgesniam rodymui jie pernelyg sudėtingi. Be to, festivaliui labai trūksta naujų erdvių, pavyzdžiui, uždaro pastato su gana aukštomis scenos lubomis, kur būtų galima repetuoti Popiežių rūmų garbės kieme rodomus spektaklius. Kita vertus, tokia erdvė leistų kviestis ir didesnes trupes su sudėtingesniais spektakliais. Ką reiškia būti asocijuotu festivalio menininku? Anot V. Baudriller, festivalis ne tik pristato asocijuoto menininko kūrybą, bet ir supažindina su jo pasaulėžiūra, menine kalba ir atstovaujama kryptimi, kaip šįkart buvo pristatytas jo vienmetis vokietis Thomas Ostermeieris. Atsižvelgiant į menininko poziciją kviečiami ir kiti kūrėjai, savaip su juo konfrontuojantys ar jį papildantys. "Toks buvo mūsų sumanymas – kiekvienais metais suteikti festivaliui vis kitą spalvą ir išgauti tam tikrą rezonansą. Kilo asocijuoto menininko idėja, kuris savo kūryba inspiruotų ir visą festivalio programą. Žaviuosi Thomo Ostermeierio darbais, jie geriausiai atspindi šiuolaikinio vokiečių teatro tendencijas. Visi jo spektakliai persmelkti vienos minties – kaip meninis žodis gali kalbėti apie šiandienos pasaulį ir šiandienos visuomenę. (Ši tendencija labai ryški Vokietijoje, Prancūzijoje kur kas mažiau.) Ir kelia dar vieną klausimą – kokią įtaką stabili vieno menininko vadovaujama trupė gali daryti jo kūrybiniam keliui ir atvirkščiai, kaip ji pati gali keistis ir tobulėti. Kita vertus, vokiečių teatro pasirinkimas šįkart buvo ir simbolinis mano kartos žingsnis griaunant nusistovėjusias tradicijas. Tačiau festivalis, žinoma, nesistengė pristatyti vien Vokietijos, o greičiau sukurti tokio teatro provokuojamą diskusijų lauką", – kalbėjo Baudriller.

Nepaisant vadovų džiugesio ir festivalio sklandumo, prancūzų kritikai drįso klausti: kas gi liks atmintyje iš šios 58-osios programos? Visų pirma turbūt daugiau kalbėjimo apie programą nei jos pačios įspūdis: viskas buvo išanalizuota iki suvaidinant, išaiškinta iki parodant, pamatyta ir pakomentuota iki atvykstant į Avinjoną. Turbūt todėl, kad tai – "savo" kartos programa (buvo pabrėžiama visas tris festivalio savaites...). Dar liks: stiprios ir žavingos trupės "Hollandia" pasirodymas; po neįspūdingo atidarymo rodytas ne ką geresnis Ostermeierio "Voicekas"; pernelyg gausi pjesių pristatymo ir skaitymo programa; visuose spektakliuose nepaliaujami skambėjusi muzika; socialinė tema, apsiribojusi break dance priemiesčių imitacijų fone ir ją gerokai aplenkęs Marthalerio pastatymas "Groundings"; kerinti aktorė Anne Tismer, suvaidinusi Norą "Lėlių namuose" ir Panelę Rasch "Pageidavimų koncerte"; visų, tačiau įspūdingai – tik Castorfo ir Ostermeierio naudojamas video; protėjiškos prigimties olandų aktorius Willemsas Jeroenas trupės "Hollandia" spektakliuose "Du balsai" ir "Dievų žlugimas". Thomas Ostermeieris pasirodė besąs ne toks revoliucingas kaip skelbta, nes už šokiruojančių vaizdų galėjai įžvelgti iliustratyvaus, bet ne novatoriško teatro tendencijas. Vien už "Kokainą" Castorfą buvo galima kviesti kaip asocijuotą festivalio menininką, nes 20 jo spektaklio minučių gausesnės naujovių už visus keturis Ostermeierio pastatymus kartu paėmus. Būta puikios formos ir svaigaus turinio spektaklių – abu "Hollandia" pastatymai, Luko Percevalio "Andromachė", choreografų Conztanzos Macras ir Sidi Larbi Cherkaoui darbai, Jano Lauwerso ir jo "Needcompany" statytas "Izabelės kambarys". Nepamirštamas ir aktorius Ericas Elmosino, suvaidinęs Perą Giuntą Patricko Pineau spektaklyje beveik tuščioje Popiežių rūmų garbės kiemo scenoje – tarsi vaikiškoje svajonėje, nemadingame ir tyliame, nuogame ir tikroviškame, su stipriais aktoriais. Taip rašė prancūzų spauda.

"Peras Giuntas", rež. Patrickas Pineau

Lažybos laimėtos

Prancūzai nebūtų prancūzai, jei festivalio "iškirstame" lange į Europą nepastebėtų savo širdžiai mielo vaizdo – paryžietiško "Pero Giunto", po vokiško "Voiceko" nuraminusio ir paglosčiusio nacionalinę žiūrovų savimeilę. Spektaklio režisierius Patrickas Pineau (g. 1961 m.) labiau žinomas kaip vienas ryškiausių George’o Lavaudant’o ir jo "Odeono" trupės aktorius; Ibseno drama – tik penktas jo statytas spektaklis, tačiau šįkart specialiai festivalio užsakymu sukurtas specialiai Garbės kiemui. Tad neatsitiktinai po pirmųjų vaidinimų sėkmės (spektaklis buvo rodytas iki liepos 25 d.) kritika sveikino ne tik režisierių, Perą Giuntą vaidinusį aktorių Elmosnino, bet ir festivalio vadovus. Išdrįsti siūlyti tokį garbingą ir atsakingą pastatymą mažai žinomam režisieriui ryžtųsi ne kiekvienas, ir jo realizacija tapo savotiškomis lažybomis – ar pasiseks?

"Perui Giuntui" išties pasisekė. Nepaisant visų premjerinių netikslumų, tris su puse valandos žiūrovai nekrutėdami klausėsi Ibseno teksto ir kartu su Elmosnino leidosi į ilgiausią Pero Giunto kelionę "ieškoti savęs" beveik tuščioje scenoje. Keli mažučiai daiktai, miniatiūrinis laivelis, taiklus apšvietimas ir septyniolika po kelis vaidmenis vaidinusių aktorių kūrė fantazijų ir sapnų, teatrinės iliuzijos ir linksmų nuotykių atmosferą, nuo vaikystės iki senatvės lydėjusią Perą Giuntą. Būtent aktorių ansamblis, darni vaidyba ir emocinis Elmosnino šiltumas hipnotizavo žiūrovus, įtikėjusius Giunto pasakojimais ir nuotykiais. Šis Giuntas stebėtinai netragiškas – kiekvienas jo nuotykis atveria vis naują veidą, vis kitas jo savybes, sukelia vis kitokius pojūčius, tačiau jie slysta nepalikdami kartėlio ar skausmingos patirties prieskonio. Ką reiškia būti pačiu savimi? Giuntas norėtų atsakyti, tačiau nežino kaip; jis yra visoks, bet kartu ir vienintelis... "Tai nuogas ir grynas teatras", – rašė spauda. Paprastas, juokingas ir nuoširdus. Giuntui atėjus prie mirštančios motinos, ji guli jo mažoje vaikiškoje lovelėje; dabar sūnus pasakoja motinai istorijas, kad ši užmigtų, užmerkia jai akis, ir scenoje ima judėti mažutis namelis – tarsi mirtis, viską nusinešanti nebūtin. "Scena ir scenovaizdis primena cirką, aikštės teatrą. Lengva ir skaidri forma, leidžianti atsiverti žmogaus sielai, jo skauduliams ir liūdesiui, galinti provokuoti chaosą ir susitikimus vėjuje, legendomis apipintų kalnų šaltyje. Norėjosi sukelti šiurpulį, įtraukti žiūrovus į klajonių atmosferą, priversti juos susimąstyti, kas yra tiesa ir melas, ką reiškia būti pačiu savimi, būti dabartyje, būti tame, ką vadiname laisve", – sako režisierius. O kritikai priduria: "Svarbiausias ir labiausiai išsiskiriantis prancūziškas festivalio spektaklis tesėjo pažadus. "Peras Giuntas" taps vienu gražiausių ateinančio sezono spektaklių".

Žinoma, jei nemanysime, jog spektaklis savo "kuklumu" ir "nuoširdumu" artimesnis žodinei prancūzų teatro tradicijai, kurios vokiečių teatro apakinti ir apkurtinti žiūrovai festivalyje tiesiog pasiilgo. Kaip ir tų kelių akimirkų, kai Peras Giuntas pasirodo scenoje vienas, nuogas, beginklis ir pasimetęs – tokiam jam turbūt ir skirti nepamirštamieji Solveigos žodžiai "miegok ir sapnuok, mano vaike".

Dar vienas ryškus pastatymas – iki uždarymo dienos rodyta belgo Luko Percevalio "Andromachė", kuriai Racine’o tragedijos motyvais tekstą kūrė pats režisierius ir daugelio jo spektaklių tekstų bendraautoris brolis Peteris Percevalis. Įkurdinęs penkis aktorius ant siauručio tilto, permesto per šukių bedugnę, išorinį minimalizmą režisierius pavertė aistrų ir įtampos kupinu vaidybiniu maksimalizmu. Neatsitiktinai, nes teatras, anot Luko Percevalio, – pats beprasmiškiausias dalykas, dėl to ir verta juo užsiimti: "Juk iš tikrųjų jau du tūkstančius metų mes tik kartojame scenoje tuos pačius žodžius; kartojame kaip mantrą, užduodame tuos pačius klausimus, bet taip į juos ir neatsakome. Nepaisant visko žmonija per tuos tūkstančius metų nepasikeitė į gera. Ar galima sakyti, kad kultūra gali kam nors turėti įtakos? Ji ne tik negali kontroliuoti situacijos, bet net ir įsisąmoninti jos nepadeda. Tiesa, mes vis bandome situaciją suvokti, kaip tik tokie bandymai ir suteikia teatrui prasmę... Mes gyvename labai triukšmingai, labai įkyriu laiku, ir tylėjimas padeda mums apsivalyti nuo rutinos. Gyvename televizijos ir panašių nesąmonių laiku, tad ar neatėjo laikas visiems nors trumpam nutilti? Tiesiog nutilti ir apsidairyti aplinkui?"

Šiųmetis "politinės pakraipos" Avinjono festivalis baigėsi tylesnėmis ir grynesnėmis gaidomis. Kitąmet asocijuotu festivalio menininku paskelbtas flamandas Janas Fabre – viduriniosios kartos dailininkas, choreografas ir režisierius, išpažįstantis sintetinį meną ir pasitelkdamas naujas technologijas "tyrinėjantis" žmogaus bei aktoriaus kūno raiškos galimybes.

Parengė R. V.