Apokalipsės teks palaukti

"Purpurinės upės 2: Apokalipsės raiteliai"

Kurti garsaus filmo tęsinį visada rizikinga. Tačiau prodiuseriams, matyt, nuodėmė neišnaudoti didelės sėkmės. Tokia sėkmė prieš ketverius metus ištiko Mathieu Kassovitzo "Purpurines upes", sukurtas pagal Lietuvoje gerai žinomą Jeano-Christopho Grange romaną. Sumaniai suregzta "Purpurinių upių" intriga gal ir nebuvo itin logiška, gal nelabai tenkino klasikinių detektyvų gerbėjus, tačiau Kassovitzui svarbiau buvo tanki, nerimu dvelkianti filmo atmosfera, kurią jis kūrė pasitelkdamas niūrių pasakų ir gotikinių romanų motyvus bei ypatingą kalnuose pasislėpusio universiteto anturažą. Filme keistai dera senoviniai statiniai ir naujųjų laikų eskperimentai su žmonėmis. Neįprastam, nerimą žadinančiam "Purpurinių upių" vaizdų grožiui antrino ir pagrindiniai personažai – du policininkai, pamažu besiartinantys prie paslapties įminimo. Jeano Reno ir Vincent’o Casselio dėka jie buvo pakankamai gilūs ir dviprasmiški.

Filmo tęsinys "Purpurinės upės 2: Apokalipsės raiteliai" ("Les Rivičres pourpres 2 – Les anges de l’apocalypse", Prancūzija, Italija, D. Britanija, 2004) išsaugo išorinę ankstesnio filmo struktūrą. Du policininkus – jau pažįstamą legendinį komisarą Nimansą (Jeanas Reno) ir jauniklį Reda (filme "Pianistė" įsiminęs Benoit Magimelis) – vėl suveda panašūs nusikaltimai: kažkas žudo vienos religinės sektos narius, kurių vardai ir profesijos primena dvyliką Jėzaus Kristaus apaštalų. Kaip ir pirmame filme, žudikas siunčia savo persekiotojams ženklus-galvosūkius, paversdamas nusikaltimą savotišku intelektualiu žaidimu, tik šįkart religinėmis temomis. Tad norom nenorom pakvimpa įtartinais, įvairias "stigmas" bei religinę atributiką išnaudojančiais holivudiniais filmais. Iš esmės čia pateikiami tik išoriniai religijos atributai – vienuolynas, celės, paslaptingos knygos, seni ženklai jose ir kitokia "egzotika". Kas suskaičiuos, kiek pastaraisiais metais sukurta filmų, mintančių neišvengiamai artėjančios apokalipsės tema? "Purpurinės upės 2" – ne išimtis. Regis, apokalipsė tapo vienu populiariausių šių dienų masinės kultūros motyvų. Naujojo filmo žudiko ir policininkų žaidimuose – visa jos atributika, bet ji neturi tokios ištarmės, kokią turėjo nukirstos aukų rankos ar išbadytos akys pirmame filme.

Režisierius Olivier Dahanas stengiasi imituoti ir Kassovitzo meistriškai kurtą niūrią atmosferą – veiksmas perkeliamas į vienuolyną netoli Prancūzijos ir Vokietijos sienos, beveik visą laiką skendintį tamsoje. Tačiau vienuolyno plastikos ir paslapčių galimybės neilgai trukus išsemiamos ir veiksmas perkeliamas prie garsiosios Maginot linijos, kurią prancūzai pastatė II pasaulinio karo išvakarėse, betoniniais įtvirtinimais vildamiesi apsiginti nuo visai kitokią modernaus karo koncepciją sugalvojusių vokiečių. Taip iš butelio išleidžiamas ir fašizmo fantomas. Jį įkūnija vokiečių kultūros valdininkas aristokratas fon Gartenas (siaubo filmų žvaigždė Christopheris Lee), Maginot linijos tuneliuose ieškantis savosios Gralio taurės. Dahanas nepamiršo ir vieno itin vykusio, nors gal neilgai ekrane užtrukusio pirmojo filmo motyvo – beveidžio, ypatingų fizinių galių turinčio žudiko, šįkart dėvinčio vienuolio rūbą, bėgimo. Šis bėgimas – beveik svarbiausias naujojo filmo atrakcionas. Tačiau daugiau ir ilgiau dar nereiškia geriau.

Tą patį galima pasakyti ir apie visą filmą. Čia daugiau aukų, žudynių ir prievartos, daugiau visokios (ypač religinės) atributikos, daugiau gaudynių ir susišaudymų, bet užtat mažiau psichologijos ir žmogiškų motyvų. Pernelyg užsižaista ir žanrų konvencijomis. Pirmasis filmas vis dėlto vertė atsigręžti į žmogaus prigimtį, nes universitete atliekami elito ir "žmonių iš gatvės" kryžminimo eksperimentai vertė susimąstyti apie šį tą daugiau. Naujasis filmas prisodrintas visokių simbolių, aliuzijų į Šventąjį Raštą, tikėjimą, tačiau apie žmogų pasako kur kas mažiau. Reno ir Magimelis iš paskutiniųjų stengiasi sužmoginti savo personažus, pabrėžti nelengvai besimezgantį jų ryšį, sudėtingus mokytojo ir mokinio santykius, tačiau, deja, rutuliojantis filmo intrigai jie darosi vis panašesni į virtualaus žaidimo figūras. Vienintelė paguoda, kad Nimansas jau nebebijo šunų, o vieną net augina ir pats. Gal trečiojoje dalyje pamatysime ir tą šunį?

Živilė Pipinytė