Ką skaityti inteligentui?

Lenkų savaitraštis "Polityka" paprašė savo publicistų atrinkti svarbiausias pastarųjų metų knygas, kurias būtinai reikėtų perskaityti, jei staiga atsirastų šiek tiek laisvo laiko. Prieš akis – atostogos. Gal šis lenkų inteligentams privalomas sąrašas pravers ir mums?

Kaip išauga imperijos

Peter Bender. Weltmacht Amerika. Das Neue Rom (Supervalstybė Amerika. Naujoji Roma), Klett-Cotta, Stuttgart, 2003.

Dabar madinga lyginti Ameriką ir Romą. Garsus vokiečių publicistas Peteris Benderis pagal geriausius klasikinius pavyzdžius parašytoje paralelinėje abiejų imperijų istorijoje atskleidžia netikėtus panašumus ir esminius skirtumus. Roma (kadaise mažas Vidurio Italijos miestelis) ir JAV (trylika britų kolonijų rytinėje Amerikos pakrantėje) tapo supervalstybėmis ne tiek dėl karų (dviejų Punų karų ir dviejų pasaulinių), kiek dėl politinių klasių dvasios stiprumo, išminties ir užsigrūdinimo. Labiausiai Benderį domina Romos respublikos periodas, o ne dabar madingas imperijos žlugimo laikotarpis. Autorių žavi sėkminga elito veikla, jo energija ir ištvermė, tačiau jis įžvelgia ir paranojišką iracionalumą. Kartaginos ir Korinto sunaikinimas buvo isteriško saugumo poreikio pasireiškimas. Įdomu, kad ir Roma, ir JAV tapo supervalstybėmis besigindamos, o ne užkariaudamos kitas kaip Aleksandro, Napoleono, Hitlerio imperijos. Jų laimė, kad ilgą laiką teko būti pasaulio periferijoje. Ir nuopelnas, kad sugebėjo tą laiką deramai išnaudoti. Tačiau JAV labiau nei Roma ideologizuoja savo politiką ir taip tolsta nuo racionalaus romėnų realizmo.

Vakarai priešų akyse

Ian Buruma, Avishai Margalit. Occidentalism. The West in the Eyes of its Enemies (Oksidentalizmas. Vakarai priešų akyse), Penguin, 2004.

Po rugsėjo 11-osios sukrėsti amerikiečiai klausinėjo vienas kito: "Kodėl mūsų taip nekenčia?" Prieš kelerius metus palestinietis Edwardas Saidas savo garsiojoje knygoje "Orientalizmas" sakė, kad neapykanta – tai reakcija į vakarietišką Rytų pasaulio įsivaizdavimą. Jis esąs kerintis, bet neabejotinai atsilikęs nuo Vakarų. Šiemet profesoriai Ianas Buruma ir Avishai Margalit išleido knygą, kurioje vėl grįžtama prie neapykantos temos. Jie aprašo Artimųjų ir Tolimųjų Rytų maištą prieš kolonijines Europos valstybes. To maišto idėjos ir metodai pasiskolinti iš Vakarų. Buruma primena, kad XIX a. samurajai, norėdami apginti Japoniją nuo Europos kolonizavimo, sukūrė šiuolaikišką japonų valstybę. Panarabiškasis socializmas (jo išpažinėjas ilgai buvo Saddamas Huseinas) sujungė fašistines idėjas ir romantišką pirmykštės arabų bendruomenės ilgesį. Už Europos ribų gyvenantys Vakarų priešai remiasi Vakarų kritikų europiečių argumentais. Tačiau mirtino smūgio musulmunų pasaulis greičiausiai sulauks iš vidaus, kai susigrums teokratijos ir reformų šalininkai. Nuo to neapsaugos nė Vakarų intervencija, ji gali tik pakenkti musulmonų demokratams ir žmogaus teisių gynėjams. Irake, Pakistane, Indonezijoje vienodai nekenčiami ir santūrūs musulmonai, ir vakariečiai. Tai ir yra tikrasis "civilizacijų susidūrimo" frontas.

Turtingųjų priedermės

William H. Gates, Chuck Collins. Wealth and Our Commonwealth. Why America Should Tax Accumulated Fortune (Gerovė ir valstybė. Kodėl Amerika turėtų apmokestinti sukauptą turtą), Beacon Books, Boston.

Šią Williamo H. Gateso (Billo Gateso tėvo) ir Chucko Collinso (Sąžiningos ekonomikos ir turtingųjų atsakomybės judėjimo pradininko) knygą nepakenktų perskaityti Centrinės ir Vidurio Europos liberalams bei nuvorišams. Mums sunku suprasti, kodėl, George’ui W. Bushui sumažinus paveldėjimo mokesčius, labiausiai ėmė protestuoti turtingiausi amerikiečiai. Gatesas ir Collinsas aiškina, kodėl turtingiesiems privalu mokėti didelius mokesčius, ypač paveldėjimo mokestį.

Pirma, dėl moralinių priežasčių, nes turtingieji ypač skolingi visuomenei: "Jei kas nors uždirbo 10, 50, 500 milijonų dolerių, vadinasi, jis labiau nei kiti pasinaudojo įvairiomis viešomis investicijomis". Antra, paveldėdami tėvų įkurtas firmas jų vaikai kenkia ūkiui. Rinkos genijų palikuonys dažniausiai nėra tokie gabūs ir žlugdo verslą. Trečia, ūkio stiprybė visada yra šviežias kraujas – nauji verslininkai. Jų startas yra juo sunkesnis, juo labiau sustingusi turto hierarchija. Kad ūkio raida būtų dinamiška, reikia ir visuomenės dinamikos, t.y. rotacijos aukščiausiose plutokratijos pakopose. Kita vertus, turtingųjų vaikai ir taip yra privilegijuoti. Papildomos privilegijos naudingos tik jiems patiems. Įdomu, kad yra visuomenių, kuriose tokias pažiūras reiškia galintieji po savęs palikti daugiausia.

Atskiri pasauliai

Robert Kagan. Potęga i raj. Ameryka i Europa w nowym porządku świata (Galia ir rojus. Amerika, Europa ir naujoji pasaulio sąranga), Studio EMKA, Warszawa, 2003.

Roberto Kagano knyga apie Ameriką ir Europą susiklosčius naujai pasaulio sąrangai buvo lyginama su Samuelio Huntingtono ir Franciso Fukuyamos veikalas. Politologas, buvęs prezidento Reagano patarėjas Kaganas tvirtina, kad europiečiai ir amerikiečiai gyvena skirtinguose pasauliuose. Amerikiečiai yra iš Marso (tiki, kad jėga gali būti tarptautinių konfliktų sprendimo būdas) , o europiečiai – iš Veneros (pasikliauja "švelniomis priemonėmis" – teise, diplomatija, derybomis, dialogu ir pan.). Kaganas parašė puikų tekstą, ieškodamas sąlyčio taškų, o ne priešpriešindamas dvi Vakarų demokratijos pasaulio dalis. Remtis moraliniais ir materialiniais Europos ištekliais Jungtinėms Valstijoms yra geriau, nei veikti vienoms, Europoje sėjant baimę ir nepasitikėjimą. Vakarų Europa kūrė savo vienybės, taikos ir gerovės rojų po Amerikos skėčiu. Be amerikiečių galios to rojaus nebūtų, tad Kaganas įsitikinęs, kad Europai derėtų padaryti atitinkamas išvadas: "JAV ir Europa vadovaujasi tam tikrų bendrų vakarietiškų įsitikinimų rinkiniu, todėl truputis savitarpio supratimo galėtų atnešti naudos abiems pusėms".

Naujieji kairieji

Naomi Klein. Fences and Windows: Dispatches from the Front of the Globalization Debate (Tvoros ir langai. Pranešimai iš diskusijų apie globalizaciją fronto), Picador.

Naomi Klein tapo pasaulio žurnalistikos ir antiglobalistinio judėjimo žvaigžde parašiusi "No Logo" – vieną iš antiglobalizmo evangelijų. Po šios knygos Londono dienraštis "The Times" pripažino ją įtakingiausia pasaulio asmenybe tarp tų, kuriems mažiau nei trisdešimt penkeri.

"Fences and Windows" – tai tarsi antrasis "No Logo" tomas. Klein čia kelia svarbiausius diskusijos apie globalizaciją klausimus: laisvosios rinkos, genetiškai modifikuoto maisto, smurto gatvėse per antiglobalistų demonstracijas, privatizavimo, ribojančio visuomeninių paslaugų prieinamumą.

"Fences and Windows" – tai skirtingų esė mozaika, turinti vieną stiprų leitmotyvą. Antiglobalistinis judėjimas, po rugsėjo 11-osios turėjęs tarsi išnykti iš terorizmo įbaugintų Vakarų politinio akiračio, nebuvo tik tingaus 10-ojo dešimtmečio efemeras. Tai neatskiriama globalėjančio pasaulio peizažo dalis, tam tikra naujojo kairuoliškumo atmaina, kuri tapo neišvengiama Blaire’o, Clintono, Schroederio vadovaujamiems kairiesiems evoliucionavus neoliberalizmo link. Panašiai kaip 7-ojo dešimtmečio pabaigos judėjimai, antiglobalizmas tampa naujosios kartos ir XXI a. politine retorta.

Išlaisvinti kultūrą

Lawrence Lessig. Free Culture (Išlaisvinti kultūrą), New York, 2004.

Visi kultūros plačiąja prasme gaminiai – literatūros tekstai, muzika, filmai, TV programos, multimedija ir kompiuterių programos – tampa šiuolaikinių visuomenių ekonomikos pamatu. Tačiau kultūra negali klestėti, jei neklesti kūryba. Rūpindamasi tuo klestėjimu jau XVIII a. britų karalienė Ona sukūrė autorių teisių instituciją. Lessigas – vienas garsiausių JAV teisininkų, intelektualinės nuosavybės apsaugos specialistų – įspėja, kad autorių teisių sistema išsigimė ir pateko didžiųjų muzikos, kino ir leidybos koncernų priklausomybėn. Kuriama globalios rinkos monopolija. Todėl autorių teisės, užuot tarnavusios kūrybai, ją stabdo. Kultūrą reikia išlaisvinti iš didžiojo verslo jai uždėto apynasrio, reformuojant copyright instituciją taip, kad būtų galima be suvaržymų, tačiau nepiktnaudžiaujant keistis vertybėmis. Lessigas turi realistiškų pasiūlymų, "Creative Commons" iniciatyvos skleidžiamų po visą pasaulį. Jis pateikia ir pavyzdį, kaip galėtų atrodyti tokia reforma. Jo knygą galima ne tik nusipirkti knygynuose, bet ir nemokamai nusikopijuoti iš interneto (nekomerciniams tikslams), o vėliau ir komentuoti, dauginti bei platinti, pagarbiai prisimenant autorių.

Amerika: būsena prieš griūtį

Emmanuel Todd. Weltmacht USA – Ein Nachruf (Supervalstybė Amerika. Epitafija), Piper, München, 2003.

Prancūzų demografas Emmanuelis Toddas nesuteikia Amerikai jokių ateities šansų. 2003 m. daugelyje šalių tapusi bestseleriu jo knyga – tai supervalstybės, kuri jau žlugo, bet to dar nenujaučia, epitafija. "Pusę amžiaus JAV buvo politinės ir ekonominės laisvės simbolis, dabar jos vis dažniau sėja tarptautinę netvarką, nestabilumą ir konfliktus." JAV vidaus politikai gresia infarktas. Užsienio prekybos deficitas siaubingas. JAV kasdien reikia milijardo dolerių įplaukų. Jų gaunama todėl, kad doleris yra pasaulinė valiuta, bet jau auga naujas konkurentas – euras. Elitinės mokyklos mėgina užmaskuoti faktą, kad amerikiečių švietimas – katastrofiškas. Nepaisant didelio gimstamumo, amerikiečių visuomenė vėl segreguojasi į priešiškai nusiteikusias etnines grupes. Rezultatas: ne JAV, o Rusija yra pagrindinis Europos partneris, nes ji yra tame pačiame žemyne. Toddo knygą galima laikyti dar vienu prancūzų antiamerikietiško pamišimo pavyzdžiu. Tačiau į tai autorius atsako, kad dar 1978 m. jis numatė Tarybų Sąjungos žlugimą.

Stagnacijos laikas

Immanuel Wallerstein. The Decline of American Power. The US in a Chaotic World (Sunykusi Amerikos galia. JAV chaoso pasaulyje), The New Press, New York, London, 2003.

Immanuelis Wallersteinas – vienas kūrybingiausių šių dienų mąstytojų, ieškantis sociologijos, istorijos, ekonomikos ir politologijos jungčių, suformulavęs "pasaulinės sistemos" koncepciją. Wallersteinas tyrinėja globalius istorijos procesus. Analizuodamas centro ir periferijos santykius bei dviejų rūšių ciklų – maždaug pusę amžiaus trunkančio vadinamojo Kondratieffo ciklo ir nuo pusantro iki trijų šim- tų metų trunkančio logistinio ciklo – sąveikas, jis priėjo išvadą, kad XX ir XXI a. riba patenka į pasaulinės sistemos stagnacijos laikotarpį. Tai neišvengiamai susiję su dabartinio centro (t.y. JAV) silpnėjimu ir periferijos ar pusiau periferijos (kaip antai Tolimųjų Rytų ir arabų šalių) stiprėjimu. Rugsėjo 11-osios įvykiai, kova su terorizmu ir visi pastarųjų metų pasaulio neramumai (pradedant TSRS žlugimu), pasak Wallersteino, yra neišvengiamas tos stagnacijos rezultatas. Dramatiška, kad JAV to nesuvokia, o jų politika viršija silpstančio centro galimybes. Todėl JAV didina įtampą ir artina savo žlugimą.

Kaip kvailybė nugalėjo pasaulį

Francis Wheen. How Mumbo-Jumbo Conquered the World (Kaip Mumbo-Jumbo nugalėjo pasaulį), London, 2004.

Britų dienraščio "The Guardian" feljetonistas Francisas Wheenas perspėja: grimztame į iracionalumą ir savo noru atsisakome didžiosios Švietimo amžiaus tradicijos, kuri yra šiuolaikinės demokratijos pagrindas. Kreacionizmas prasiskverbė jau ne tik į JAV, bet ir į D. Britanijos viešąsias mokyklas; alternatyvią mediciną finasuoja ligonių kasos; žvaigždžių kultas ir pigus New Age spiritualizmas bei religinis fundamentalizmas tampa viešojo gyvenimo papildiniais. Statistinė gyventojų masė renkasi lengvesnį dvasinį peną, kuriam nereikia proto pastangų, nes mąstymas vargina. Žiniasklaida ir populiariosios pramogos gamina tai, ko pageidauja masės. O dėl masių palankumo besirungiančių politikų kalbėjimas tampa vis antiintelektualesnis ir tamsuoliškesnis. Pirmieji JAV prezidentai buvo rafinuoti filosofai, o vienintelę supervalstybę šiandien valdančio George’o W. Busho intelektualumu galima smarkiai suabejoti. Jo garsusis pirmtakas respublikonas Ronaldas Reaganas imdamasis svarbių politinių sprendimų klausdavo savo žmonos būrėjos patarimo, o Busho sąjungininkas britas Tony Blaire’as atlieka New Age ritualus. Bus sunku sustabdyti tą kvailybės žygį per pasaulį. Bukaprotystės skatikai išstumia solidžias racionalaus diskurso monetas. Tai didžiausio Švietimo epochos laimėjimo – demokratijos projekto – erozija. Jam iškyla grėsmė virsti karikatūriška popdemokratija.

Parengė Kora Ročkienė