Menas ir paveldas

Trakų Vokėje yra dailininkų. Jiems, įtrauktiems valdiškų darbų rutinos, prisiliesti prie kūrybos yra tikra šventė. Ojaras Mašidlauskas kuria paveikslą – tapo parko vartelius ir dalį sienos. Iš už jos iššoka milžiniškas rotveileris ir, atsidūręs šiapus sienos, per vartelius pažvelgia į E. Andre talento nepaliestą mišką. Juos lyg vaiduoklius dailininkas iš nuotraukų kviečiasi į drobę. Paveikslą užsakė šeimininkas, labai mylėjęs savo šunį. Varteliai ir sienos nuvirto tarybiniais metais per arti iškasus vandentiekio tranšėją. Kas toliau? Nerimas sklando parko alėjomis, kirvarpom graužia pirmąjį Lietuvoje elektrinį malūną, trupina tinką, apnuogindamas XVIII a. plytų mūrą, lietumi sunkiasi per stogą ir cinksi į dubenį, ant marmurinio kortų stalelio geležte išraižo širdį.

Po varvančiu 1970–1989 m. restauruotų dvaro arklidžių stogu dirba Trakų Vokės kultūros namų direktorė Loreta. Jau trejus metus jos galvoje tyliai dūzgena plenero idėja. Prie anų vartelių Loreta susitinka Ojarą, ir gimsta plenero tema: "Trakų Vokės istorinis-kultūrinis paveldas tapyboje". Vida, Irma, Romas ir Ojaras pasikviečia kolegas ir suburia kūrybinę grupę.

Kas yra paveldas? Kas yra menas? Ar menas nėra paveldas? Paveldas – tai, kas paveldima. Žmonija iš kartos į kartą paveldi žemę, paveldi pasaulį. Kita vertus, pati žmonija yra pasaulio dalis. Visa, kas žmonių sukurta, kas ateina iš praeities, yra plikimas. Siauresne prasme paveldas – tai išskirtinę išliekamąją vertę turinčios kultūros vertybės. Yra nematerialus paveldas, pvz., papročiai, tautosaka. Yra ir materialus – kilnojamos ir nekilnojamos kultūros vertybės. Taip suskirsto įstatymas. Kiekviena kultūros vertybė atspindi tam tikrą pasaulio suvokimą ir perteikdama tą suvokimą veikia aplinką. Ji, kaip ir visas pasaulis, provokuoja menininką kalbėti. O kalba, kad ir kokia spalvinga, originali ar tiksli, niekuomet neatspindi visumos, ji tarsi priglunda prie daikto tam tikru kampu. Paminklotvarka tiria objektą (kultūros vertybę), siekdama suprasti, ką jis turi savy, koks jo santykis su kitais objektais, ir tinkamai parinkti restauravimo metodą. Restauruojant labai svarbi fotofiksacija, dokumentavimas. O kas yra kūrybinė fiksacija – pagrindinis šio plenero uždavinys? Prisiminkime P. Smuglevičiaus pieštą Vilnių. Viename paveiksle dailininkas, siekdamas perteikti gynybinės sienos didingumą, beveik triskart sumažino žmogaus figūrą. Menininkas tarsi įkvepia aplinką, ji tampa jo savastimi. Kūrinys yra tai, ką menininkas iškvepia. Jis atskleidžia tai, ko neužfiksuosi fotoaparatu.

Šio ir, tikiuosi, daugelio būsimų plenerų kūriniai leis mums pasigėrėti atskleistąja Trakų Voke. Taigi pirmoji atsklaida: Ojaro Mašidlausko, Romo Žmuidzinavičiaus, Vidos Juškaitės, Audriaus Liaudansko, Vaidos Sidaravičienės, Ingės Talmantienės, Rimos Karkavičienės, Justinos Puidokaitės, Irmos Gustaitytės, Keistučio Bagdonavičiaus kūriniai. Eikime ratu. Pro molinius Vidos vartelius kyšo paukščio ar angelo (?) sparnas. Jis sujudina tvenkinio vandenį, suveria į perspektyvą skaidraus plastiko alėjas, o tušui ir tampomo popieriaus skiautėms suteikia Tolimųjų Rytų estetikos. Ingė popieriuje pieštuku ir dažais pažeria iš rūmų surinktas neorokoko detales. Mėlynas rūmų kambarys su baltu amūru ant sienos, žalias parko sienos virpėjimas ir violetinio baltumo surfinijų akordas primena Rimos studijų metus. Malūne, prie parko sienos, prie kalvės ir kumetyno Ojaras sirpina oranžiškai rausvas nostalgijos vyšnias.Vaida per akademiškus vartelius įžengia į parką, alėjos tolumoje matyti vakarinis rūmų fasadas ir du vandens bokštai. Pirmasis – varvantis, lengvas, antrajam įstatyti langai. Euroremontas? Žana bėga iš parko žalumos, pasiglemžusios paveldo architektūrą, ir mėgina išlįsti pro ugnimi žioruojančius, vakaruosna, į alėjos gilumą vedančius vartus. O Romas tapybos ieškoti eina per baltą gruntą, per srūvančią šviesą. Justina skaičiuoja skautus ir palydi juos koplytėlės pusėn, kur ilsisi gafas. Keistutis, palikęs paletę prie kalvės, lentomis užkala bitininko namelio fragmentą. Irma slepiasi už užkalto lango, paskui kyšteli iš už liepų, laukia ar per tušu lietus vartelius neįskris koks angelas ar neatlėks rotveileris. Audrių apsupę angelai kala kalvėje, neša ledą, pirmojo Lietuvoje elektros malūno priekyje išrašo palaimintųjų plenero dalyvių vardus.

43 darbai naujutėlaitėje salėje. Tvora-šaltinis-rūmai-koplyčia-alėja-malūnas-ledaunė-arklidės-varteliai-kumetynas-tvenkiniai sukasi lyg karuselėje, lyg iš griūnančio malūno išbirę grūdai, lyg zujantys Audriaus aniuolai, lyg įkyrios mintys apie plenerą Loretos galvoje, lyg žygiuojanti skautija ar grafo Jono vardinių švęsti susirinkę žmonės, ratu einantys apie kupolės vartus, čia priartėjantys, čia nutolstantys, pagaunantys Trakų Vokės dvaro atspindį, patys virstantys jo dalimi, tampantys paveldu.

Justina Puidokaitė