Dailė

Pagalbos šauksmas

12-oji Vilniaus tapybos trienalė atskleidžia Baltijos tapybos krizę

Anda Klavina

iliustracija
Vilmantas Marcinkevičius. "Žmogus, sunaikinęs savo angelą". 2004 m.

Vilniaus tapybos trienalę britų meno kritikai įvertintų kaip šlamštą ir greičiausiai patartų kojos ten nekelti. Tačiau turint omenyje, jog ši paroda rengiama kaimynystėje (o tai kol kas itin svarbu tokiose mažose bei provincialiose valstybėse kaip Baltijos šalys), ir atsižvelgiant į mūsų regione iki šiol paplitusią savotišką tapybos baimę bei faktą, jog parodoje dalyvauja ir keletas pirmaujančių Latvijos tapytojų, didžiausios kaimynų rengiamos tapybos parodos taip kritikuoti nedera.

Deja, turime pripažinti, kad dvyliktoji Vilniaus tapybos trienalė puikiai atskleidžia mūsų regione vyraujančią tapybos krizę – tradicinis išraiškos būdas nebepaveja šiuolaikinio meno tendencijų.

Vilniaus tapybos trienalė, iki birželio 13 d. vykusi Lietuvos šiuolaikinio meno centre, yra toks pat tarybinis palikimas kaip grafikos trienalė Taline bei skulptūros kvadrienalė Rygoje. Taline rengiama trienalė per pastarąjį dešimtmetį pakilo iki solidaus, profesionalaus tarptautinio lygio. Rygos kvadrienalėje naujovių šiemet bando įdiegti Aigaras Bikše ir Kristapas Gulbis.

2001 m. panašiai keisti bandyta ir Vilniuje rengiamą trienalę, tada iš 36 parodos dalyvių tik šeši buvo lietuviai. Tačiau šiemet, vadovaujant kuratoriams Ritai Mikučionytei ir Ignui Kazakevičiui, buvo vėl sugrįžta prie vietinės aplinkos, trienalė virto Lietuvos dailininkų sąjungos konkurso ekspozicija, apimančia tik keletą užsienio kūrinių.

Parodos kuratoriai mini septynis tapybos pagrindus: tradiciją, priešpriešą, dialogą, išraiškos būdą, formos arba turinio dominavimą, ritualą ir veiksmą bei prekės ženklus), atsiskleidžiančius šioje parodoje, ir padedančius užmegzti diskusiją.

Bet kaip galima diskutuoti apie tapybos pagrindus stovint ant skęstančio laivo denio? Masyvūs ekspresionistiškai nuteškenti paveikslai – tarsi nediriguojamo choro išrėkti pagalbos šauksmai (tarp jų Širto Muiznieko darbai). Šią beviltišką padėtį gerai parodo Aušros Barzdukaitės-Vaitekūnienės (g. 1962 m.) darbas "Kai esi ištroškęs, pasivaikščiojimas tarp gintarų tarytum pyrago gabalėlis", kur ant mėšlo spalvos plotų kreida paviršutiniškai užpieštas zuikučio siluetas. Tai suvokiu kaip menininkės kvietimą sugrįžti į pradžių pradžią ir pradėti viską iš naujo, gal net ir nuo naujų pamatų.

Naujų išeities taškų šioje sumaištyje ieško ir Jurga Barilaitė (g. 1972 m.) kūrinyje "Būtinoji gintis". Menininkė nufilmavo, kaip dažuose mirkytomis bokso pirštinėmis iš lėto kumščiuodama drobę ji sukuria žmogaus veido atvaizdą. Menininkė apsirengusi sportiškai, jos smūgiai – ir koncentruoti, ir kiek sumišę.

Norvegas Danielis Ūstvoldas (g. 1955 m.) stengiasi įveikti skandinavų tapybai būdingo infantiliško naivumo ribas. Kūrinyje "Liežuvis/4" sukurtas medinių žaislų pasaulis. Paveiksluose, videojuostoje kaip objektus matome šunelius, žvirblius, kates.

Mano manymu, šios parodos siela galima laikyti Vilmanto Marcinkevičiaus (g. 1969 m.) triptiką "Žmogus, sunaikinęs savo angelą". Menininkas laisvu spalvų siautuliu atvaizdavo į žmogų panašią būtybę didelėmis liūdnomis teletabio akimis; jai už nugaros kniūbsčia guli dar viena didelė ir nemažiau keista būtybė; kraujas liejasi į visas puses. Dievas miręs, o žmogus savo paties rankomis nutraukė paskutinį siūlą rišusį jį su anapusiniu dieviškuoju pasauliu. Anapusinio pasaulio nebėra; yra tik šis ir vienišas žmogus jame. Teisingas ir talentingas šiandieninio pasaulio atspindys.

Kitų (daugiausia vidutinio amžiaus bei vyresnės kartos) menininkų darbuose vyravo nuobodus avangardinis epigonizmas.

Nejaugi menininko kūrybinis tobulėjimas visiškai užmirštas? Jei ne, tai menininkas paprasčiausiai negali nereaguoti į vidinio bei išorinio pasaulio vibracijas. Tačiau apsilankius šioje parodoje susidaro įspūdis, jog dauguma menininkų jau prieš gerus trisdešimt metų prarado gebėjimą justi bet kokius kūrybinius svyravimus ir virto automatinėmis mašinomis, kurių tepliojimus pateisinti gali nebent priklausymas kokiai nors menininkų sąjungai.

Reikia pasakyti, jog šiame fone ir mūsų didieji tapytojai atrodo saloniški ir, jei ne jų sąsajos su Latvija, drovūs, bet tušti Ievos Itneres ir Sandros Krastiņes kūriniai mano dėmesio nebūtų patraukę.

Ingos Brūveres žalios spalvos meditacija jos naujame įdomiame konceptualizmo kontekste pasirodė pernelyg konservatyvi.

Pagrindinį apdovanojimą gavo į Fredį Kriugerį panašus norvegų menininkas slapyvardžiu Pushwagner (g. 1940 m.) už kūrinį Manhatanas – vaginos forma išsilenkusių dangoraižių atvaizdas, primenantis Māro Bišofo darbus ir verčiantis manyti, jog šios kartos menininkai Niujorką mato panašiai.

Trienalė verčia daryti išvadą, kad profesionalių menininkų netrūksta. Tačiau ta intuicija ir mąstysena, kuri žmogų daro menininku, daugeliu atvejų yra visiškai nudilusi arba jos apskritai nebėra.

Nuomonės apie Vilniaus tapybos trienalę

Anita Vanaga, menotyrininkė

Į 12-os Vilniaus tapybos trienalės patrono postą keliamas Antanas Gudaitis (1904–1989), Lietuvos ekspresionizmo pradininkas. Būtent ekspresionizmas yra ta sritis, su kuria lietuviai sieja giliausią savo nacionalinio charakteringumo manifestaciją. Tačiau naujų meno sričių užkariavimas dažnai supaprastėja, energija išeikvojama eksperimentuojant su įvairiomis naujomis medžiagomis: kuriami peizažai iš vielos, vietoj drobės naudojamos suknelės, tas pats motyvas vaizduojamas tapyboje, skulptūroje ir animacijoje, – visas komplektas įvairiausiems skoniams patenkinti.

Tradicija vargina. Todėl reikšmingiausiu bei kūrybingiausiu parodos darbu tapo Jurgos Barilaitės (g. 1971 m.) kūrinys "Būtinoji gintis". Videoįraše matyti: menininkė baltuose dažuose mirko bokso pirštines ir puola jomis juodą audeklą. Kumščio smūgiais ant drobės sukuriamas vaiko veido atvaizdas – mažasis gimsta iš smurto. Rezultatas asocijuojasi su Turino drobule.

Stelia Pelše, Latvijos meno akademijos meno istorijos institutas

12-os Vilniaus tapybos trienalės organizavimas visų pirma, deja, demonstruoja provincialaus adekvatumo sindromą; spaudos konferencija ir parodos atidarymas vyko vien lietuvių kalba, išversti tik kūrinių pavadinimai. Galima sutikti, jog ekspozicijoje trūksta stebinančių, provokuojančių darbų, tačau reikia prisiminti, jog galimybė susidurti su tokiais kūriniais paprastai atvirkščiai proporcinga informacijos apie kitur pasaulyje vykstančius ar jau įvykusius pokyčius kiekiui. Griežtų tradicinių tapybos pagrindų trienalė stebina tapybos ir skulptūros, instaliacijų bei videomeno maišymusi, bet juntama, jog parodoje eksponuojami darbai, sukuriantys savotišką ekspresionistinę aplinką, jau kažkur matyti ir pažįstami. Latviai čia harmoniškai pritampa – lakoniška G. Muižnieko elegancija ir daugiau ar mažiau abstrakčių ekspresionistinių tendencijų spektras, S. Krastiņos žaidimai su geometriškais minimalizmo paveldais; I. Iltneres ir I. Brūveres kūriniai atrodo lyg nesusieta vienovė. Diskusijos verta ir parodos katalogo koncepcija; pagal ją kiekvienam lietuvių kūriniui rastas teminis arba formalus užsienio analogas. Nuostata "Mes, lietuviai, nesame blogesni už visus kitus" atrodo kaip mėginimas kelti nacionalinę savimonę.