Teatras

Avinjono "autsaideriai"

Frankas Castorfas ir Christophe’as Marthaleris apie savo spektaklius

iliustracija
Frank Castorf

Liepos 3 d. prasidėjo 58-asis tarptautinis Avinjono festivalis. Šįmet didžioji spektaklių programos dalis skirta vokiečių teatrui. Jį žiūrovams pristato asocijuotas festivalio programos sudarytojas vokiečių režisierius Thomas Ostermeieris. Naujieji festivalio vadovai Vincent’as Baudriller ir Hortense Archambault šįmet ryžosi atsigręžti į Europą ir net sulaužyti pagrindinę festivalio taisyklę – Popiežių rūmų kieme atidarymo proga parodyti ne prancūzišką, o vokišką spektaklį – Thomo Ostermeierio statytą Georgo Büchnerio "Voiceką". Tačiau tarp kitų režisierių savo spektaklius pristato ir vyresnės kartos (g. 1951 m.) vokietis Frankas Castorfas bei šveicaras Christophe’as Marthaleris. Abiems režisieriams pastarieji metai buvo nors ir produktyvūs, bet nelengvi: Ruro festivalis dėl smukusio žiūrovų lankomumo ir 700 000 eurų skolos nutraukė kontraktą su Berlyno "Volksbühne" vadovu Castorfu, po ilgų ginčų ir derybų iš Ciūricho "Schauspielhaus" vadovo pareigų teko pasitraukti Marthaleriui. Tiesa, jis šią gegužę buvo apdovanotas prestižiškiausia Berlyno teatro premija "Stiftung Preussische Seehandlung". Tik praėjusiais metais sudrebinęs Maskvą Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos" pastatymu, Castorfas Avinjone rodo savo naujausią spektaklį "Kokainas", o Marthaleris čia pristato dar Ciūriche 2003 m. statytą "Groundings, arba Vienos vilties variacija". Štai kaip šiuos spektaklius ir savo teatrą pristato režisieriai.

Kodėl statyti pasirinkote italų autoriaus Pitigrilli (1895-1975) romaną "Kokainas", pasakojantį apie 3-ojo dešimtmečio dekadanso herojus?

Frankas Castorfas. Pagal šį romaną scenarijų buvo parašęs Fassbinderis, tačiau filmo taip ir nesukūrė. Tačiau scenarijaus nenorėjau kartoti. Skaitydamas Pitigrilli romaną, radau panašumų tarp jo ir Celine’o "Kelionės į nakties pakraštį". "Kokainas" pasakoja vieno salonų dendžio istoriją, ir ši kelionė į pačią dekadanso širdį mane labai sujaudino. Teigti kaip romano herojus, kad kiekvienas sulaukęs 28-erių turi nusižudyti, jaunam žmogui gana drąsu. Bet šitai liudija ir savitą gryną meilę, ir elegantiškos savigriovos troškimą. Spektaklis pasakoja ir apie tą dekadansą, kurį visi išgyvename šiandienos Europoje.

Kaip apibūdintumėte šį vakarietišką, europietišką dekadansą?

Vakarietiškas ir europietiškas dekadansas – tai įsitikinimas, jog galima pažinti pasaulį ir taip jį valdyti. Nors iš tikrųjų neįmanoma nei viena, nei kita. Tik politikai ir komersantai vaizduojasi viską žiną ir galį valdyti pasaulį. Visa, kas šiandien nesuvaldoma ir nevaldoma, paversta getu. Pavyzdžiui, Afrikos kontinentas visiškai išstumtas iš pasaulinės komunikacijos tinklo. Afrika yra nesuvaldoma nei politiškai ar ekonomiškai, nei moksliškai ar mediciniškai. JAV nesilanko net savo sukurtoje Liberijoje, bet užtat žmogaus teisių vardu bombarduoja Belgradą. Tai akivaizdus valdžios dekadansas. Blogiausia, kad politinės partijos, profsąjungos ir kultūros institucijos, kurios ėjo į gatves norėdamos pakeisti žmonių sąmonę, nusprendė juos įkurdinti getuose. Trečdalis Vokietijos gyventojų, nesvarbu, ar užsieniečiai, ar ne, yra marginalizuoti. Teatrai ir intelektualai atsidūrė tarp socialiai diskriminuojamųjų.

Argi teatras šiandien vis dar gali būti tarp atstumtųjų?

Teatras gali atsiverti šiai realybei ir išjudinti sąmonę. Žinoma, spektakliai visų pirma kuriami estetiniam malonumui, tačiau turi ir socialinį poveikį. Scenoje mažų mažiausiai privalai sukurti tokią situaciją, kad tau pačiam iškiltų klausimų. Kaip tik tai bandau daryti "Kokaine", nes man atrodo, jog Vokietijos vidaus reikalų ministerija kino ar šou biznio atstovams nuolat parūpina kažkokių narkotikų, kad šie jaustųsi amžinai apgirtę. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą" stačiau Paryžiuje ir Maskvoje, kur žiūrovams šis autorius gerai žinomas, ir įsitikinau, kad jo tekstas irgi veikia kaip LSD dozė. Bulgakovas kažkada vartojo morfijų ir tai juntama jo kūryboje. Tačiau jei apie tai prabiltum Maskvoje, rusams būtų įžeidimas.

Kaip Jums pavyksta scenoje sukurti tokią precizišką nuolatinio chaoso situaciją? Kaip dirbote su Jonathanu Meese’u po to, kai Jūsų nuolatinis scenografas Bertas Neumannas, paruošęs "Kelionę į nakties pakraštį", pats išvyko ieškoti nuotykių į Paryžių?

Jonathano Meese’o scenografija – iš instaliacijų srities. Jonathano vaizduotė ir mano – visiški antipodai, tačiau kaip tik tai ir įdomu. Jo vaizduotė – žodžio valdovė. Ant didžiulio namo formos kryžiaus scenoje, užrašydamas, pavyzdžiui, "Politbüro" arba "Geilnazigold", jis sukuria laisvų asociacijų erdvę, kuriai aš priešpriešinu aktorius. Mano metodas – bandyti supriešinti aktorius tarpusavyje ir su juos supančiais elementais. Pavyzdžiui, priversti aktorių iškęsti mašinos triukšmą ir atsistojus priešais ją kalbėti; sujungti daiktus, neturinčius nieko bendra, supriešinti vyrus ir moteris kaip kovos šunis. Pasitelkus paties teatro elementus kelti egzistencijos klausimą. Dalyvaujantys šiame spektaklyje vyrai ir moterys turi judėti, rėkauti, šokti. Tik išėję iš šio metalinio kryžiaus, iš pradžių jie yra žmogiškos būtybės, vėliau po truputį virstančios mase ir grimztančios į dirbtinumą. Paskui jie vėl grįžta į metalinį kryžių, o kamera, kuri juos nuolat stebi, pabrėžia mūsų medializuotų visuomenių vujerizmą. Viskas parodoma taip, tarsi mūsų planeta būtų virtusi milžinišku ekranu: krūtinė, sagos, kraujas... Kamera jų nesibaido, ji kaip šešėlis. Ir kamera, ir filmo "Zardoz" su Seanu Connery ir Charlotte Rampling projekcija veikia kaip teatro šešėlis. Tai kažkas, ko mes jau nebegalime atsikratyti. Būdas, kuriuo tapdami savo eksperimentų aukomis naudojasi aktoriai, susijęs su tuo, apie ką kalbame šiame ir kituose mūsų spektakliuose. Neseniai dar kartą peržiūrėjau "Easy rider" ("Nerūpestingas keliautojas") su Jimmy’o Hendrixo muzika ir vėl paklausiau savęs – ar neturėtume bent kartą gyvenime atsiduoti individualiai anarchijai, kad pasiektume laisvės viršūnę laisvo laiko karalystėje!..

Jūsų spektakliuose labiausiai sukrečia aktoriai, kurie moka ir vaidinti, ir dainuoti, ir šokti, sukrečia jų beprotiškas atsidavimas išbandymams, gebėjimas savo kūnu apgyvendinti spektaklio erdvę...

iliustracija
Christophe Marthaler

Spektaklyje mūsų pasakojamoje istorijoje žmonės juo toliau, juo labiau tampa savimi, atsiveria. Subjektyvumui atskleisti jie neaukoja vien savęs, jie aukoja Jonathano Meese’o meną. Tai tarsi solidarus narcisizmas. Kuo jie subjektyvesni, tuo artimesni scenovaizdžiui. Vienas psichozės apniktas aktorius likus porai dienų iki premjeros nebenorėjo lipti į sceną. Teko jį pakeisti kitu. Pagrindinis aktorius per premjerą susižeidė, bet užtat vėliau vaidino kaip pasiutęs. Sakė esąs laimingas, išliejęs kraują dėl teatro. Vokiečių teatrui truputį trūksta šito nuolatinio savęs klausinėjimo, kraujo liejimo dėl meno. Nuo to momento, kai pradedame kurti meną, neįmanoma neperžengti savęs. Aš dirbu su aktoriais, bet taip pat ir su neprofesionalais. Mane labiausiai domina žmogus scenoje, jo prigimtis. Be to, esama ir specifinių situacijų, kurios skatina šią prigimtį atsiskleisti, kurios pagreitina šį procesą. Štai ką aš tyrinėju šiuo metu...

* * *

Kaip Jūsų asmeninį ir profesinį gyvenimą paveikė 2001-ųjų ekonominė Šveicarijos avialinijų kompanijos katastrofa?

Christophe’as Marthaleris. "Swissair" buvo vienas svarbiausių Šveicarijos simbolių. Daugelis žmonių laikė garbe naudotis šios preciziškos ir tikrai šveicariškos kokybės kompanijos paslaugomis. Tačiau šveicarai, atrodo, ignoravo tai, jog laikai keičiasi, ir nesugebėjo "Swissair" apsaugoti. Niekas nė neįsivaizdavo, kad toks simbolis gali išnykti. Kai tai staiga įvyko, kompanijos likimas sukėlė tikrą nacionalinę depresiją. Taigi yra paralelių tarp to, kas atsitiko su "Swissair" ir Ciūricho "Schauspielhaus". Vienas administracinės tarybos narys dėjo "didelių vilčių" į teatrą, kuriam vadovavau. Tačiau iš tikrųjų jis tegalvojo apie biznį, o ne apie teatrą. Deja, teatras negali padėti uždirbti pinigų. Jis gali tik padėti pakeisti požiūrį į pasaulį.

Kaip šie du įvykiai atsispindi Jūsų spektaklyje?

Kaip ir susitikimas su šiuo mums taip įkyrėjusiu tarybos nariu: groteskiškų ir pagaliau siaubingų situacijų parodijomis, leidžiančiomis parodyti visą tokio "naujosios ekonomikos" pakaliko kalbos dirbtinumą... Mus iš tikrųjų baisiai iškankino ši nesibaigianti teatro administracinės tarybos krizė. Bet kai Ciūricho gyventojai išėjo į gatves palaikyti teatro ir mūsų, jautėmės tarsi įkvėpę tyro oro. Kartais ir juokdavomės iš to, kaip tie žmonės iš tarybos be paliovos "filosofavo" ir "konceptavo". Kai kuriose bendrovėse šiandien iš tikrųjų vyksta filosofiniai seminarai dirbantiesiems. Patys ėjome žiūrėti ir mirėme iš juoko, kaip elementarūs filosofijos pradmenys dėstomi tarsi virtuvinių receptų kortelės, – tai visiškas absurdas. Iš pradžių neturėjome pjesės, bet pabandėme sujungti "Swissair" ir savo pačių istoriją, o berašant įsimaišė ir tie finansiniai įvykiai, apie kuriuos perskaitėme laikraščiuose.

"Groundings" panašus į socialinį farsą?

Taip. Personažai, vaidinę "Swissair" farse, visiems gerai žinomi ir spektaklyje lengvai atpažįstami. Mūsų administracinės tarybos narys taip pat yra scenoje. Galima atpažinti ir konsultantę, kuri vaidina filosofinio seminaro vedėją. Spektaklio pabaigoje ji virsta kliedinčiu ezoterišku personažu, šokančiu nuo vienos beprotybės prie kitos: buvusi vadybininkė tampa guru, pradeda vadovauti sektai ir pasivadina Uriela. Scenoje yra pripučiamos lėlės, kurias aprengėme kaip funkcionierius, kad parodytume visą situacijos absurdiškumą. Kai "Groundings" vaidinome Berlyne, žiūrovai aktyviai reagavo, o tai įrodo, jog tokia situacija nėra būdinga vien Šveicarijai. Antroji spektaklio dalis dar universalesnė.

Kodėl spektakliui pasirinkote tokį dviprasmišką pavadinimą, kuris aeronautų kalboje reiškia "prikaustymą prie žemės" ir "priverstinį nutūpimą"?

Todėl, kad Šveicarija yra kaip sala, kuri vis labiau izoliuojasi, pavyzdžiui, nestodama į Europos Sąjungą. Šveicarija smenga žemyn ir nenori to pripažinti. Smenga visa visuomenė. O žmonės vis dar tebesėdi aplink stalą, plekšnoja vienas kitam per petį, sveikina uždirbus daug pinigų, pasinaudojus nuostolių atlyginimu. Tuo tarpu mes kreipiamės į socialines institucijas pagalbos tikrosioms šios buhalterinės tragedijos aukoms. "Groundings" istorija yra apie Europos visuomenės žlugimą. Apie naujosios ekonomikos pralaimėjimą, virtualioms spekuliacijoms tapus mokslu, nes negalėdamas spekuliuoti komercine daiktų verte, mokslas spekuliuoja gyvenimu, patirtimis, jausmais, grožiu, idėjomis.

Apie jūsų sceninį meną kalbama kaip apie choralinį teatrą. Susidaro įspūdis, jog daina jūsų spektakliuose sujungia ir sulygina individus, atgręžia į istoriją, nesvarbu, menką ar didelę. Regis, jūs norėtumėte vėl grąžinti žmones prie jų praeities, o jie nesiliauja gyvenę dabartyje...

Visų pirma, pagal išsilavinimą esu muzikas – obojininkas ir fleitininkas. Todėl daugelį savo tekstų komponuoju tarsi polifonines partitūras. Be to, kai pradedu dirbti, nė nenumanau, kuria kryptimi pasisuks finalas. O daina man – puiki priemonė ieškoti prasmės, krypties, orientacijos. Ir geros pratybos aktoriams. Mes daug išmokstame dainuodami choru, kad ir susiklausymo. Kartais dainuojame tik norėdami pasitreniruoti, save išgirsti, net jei daina nebus panaudota spektaklyje. Ir, žinoma, todėl, kad muzika mums primena paprastus, pirminius, vaikiškus dalykus, labiau jaudinančius širdį nei protą. Muzika stipresnė už kalbą, nes yra abstraktesnė. Ji leidžia tiesiogiai skverbtis prie prasmės.

Vadinamajame avangardiniame, eksperimentiniame teatre nedažnai sutiksi humorą, ironiją ar autoironiją. Ar dėl to apgailestaujate?

Taip, labai apgailestauju. Nes komiškumas, ši absurdo intuicija, man ir yra pats svarbiausias. Komiškumas paslepia suirutę, žaidžia su nesėkmėmis ir veda link tokio žmogiško būvio, kai nesiliaujame kūrę ir statę, nepaisant, kad viskas ir vėl žlunga. Apie tai rašė Dario Fo. Šiandien šitai galima pamatyti Johano Simonso arba Alaino Platelio spektakliuose. Teatro pamatas – parodyti priverčiančius juoktis žmones ir situacijas.

Parengė R. V.