Viskam yra galas

Patrik Ourednik. Europeana. Trumpa dvidešimto amžiaus istorija. Vilnius, "Apostrofa", 110 p.

XX amžius nepašykštėjo istorijos. Bolševikų revoliucija, du įspūdingi karai, totalitarinės valstybės, koncentracijos stovyklos, moterų emancipacija, psichoanalizė ir vartotojų visuomenės atsiradimas yra įkvėpę ne vieną menininką ir mokslininką. Ši gausa, regis, bus paskatinusi ir Patriką Ouredniką parašyti XX a. istoriją, o jo troškimas istorinius ir socialinius tekstus paversti literatūriniais jam atnešė ne tik šlovę, bet ir metraštininko etiketę. Ourednikas – čekas, dėstantis literatūrą Tulūzos universitete, žinomas dar ir kaip dviejų poezijos rinkinių, pasakos "Apie princą Lauktutį", biblinių patarlių "Nieko nauja po saule", parodijos "Traktatas apie deramą vyno gėrimą", prozos knygos "Dvidešimt ketvirtieji metai", esė "Prarastos kalbos" beieškant autorius bei daugelio veikalų vertėjas. Jo knyga "Europeana" apibūdinama kaip "ironiškas XX a. Europos istorijos – kvailybės ir absurdo istorijos – metraštis".

Šimto dešimties puslapių "Europeana. Trumpa dvidešimto amžiaus istorija" iš tikrųjų trumpa, o žinant, kad praeitis vis tiek pasmerkta užmarščiai – kartu ir praktiška. Dviprasmė skaitymo nauda išryškėja gretinant autoriaus interpretacijas su oficialiomis versijomis.

Rašytojo užmačia paaiškėja perskaičius jau pirmuosius puslapius – jis netiki linijinės PAŽANGOS idėja (tai atspindi, pvz., skyriai "Ateitis pilna įtampų" arba "Karas niekada nesibaigia") ir nesistengia parašyti istorinio romano (anot Laimanto Jonušio, "atėjo metas pateikti XX a. istoriją kaip sąmojingą postmodernistinį romaną"). Žmonija neturi jokios pažangos atributikos, ir tai Ourednikas vaizdžiai demonstruoja.

Knyga pradedama diskusija, koks įvykis ženklina XX a. pradžią. Gal tai "buvusi pramonės revoliucija, suardžiusi tradicinę sanklodą", o gal "prie to prisidėję garvežiai ir garlaiviai". Paradoksali, bet problemą išsprendžianti išvada: XX a. startu galima laikyti Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame "žuvusių prancūzų iš viso buvo 2681 km, žuvusių anglų 1547 km, o žuvusių vokiečių 3010 km vienam lavonui vidutiniškai esant 72 cm ilgio". Istorijai rutuliojantis milleniumo link aptariamas internetas, kokybiška sperma, albanų etninė grupė, proletariato diktatūra ir lėlės Barbės atsiradimas.

Skaitant juntamas (malonus) didžiųjų čekų literatų kvapas: dera prisiminti, kad čekų žemė į pasaulį yra paleidusi F. Kafką, J. Hašeką, M. Kunderą. Regis, tam tikros literatūrinės kokybės galima sulaukti iš kiekvieno naujo čekų rašytojo, šią analogiją perkėlę į Lietuvą, iš kiekvieno mėtančio kamuolį tautiečio galėtume tikėtis krepšininko. "Europeanoje" sklando Hašeko sukurto šauniojo kareivio Šveiko dvasia, ypač ten, kur prireikia ironijos ir karybos išmanymo. Pats rašytojas karo nepatyrė: jis gimė 1957 m. Prahoje, o jo asmeninė socialistinės Čekijos patirtis baigėsi 1985 m. persikėlus gyventi į Prancūziją.

Tačiau karui Ourednikas skiria išties nemažai dėmesio, ir ne vien todėl, kad čia grūdinamas vyriškumas ir patriotizmas. Ten, kur dėl ne visai aiškių priežasčių nustojama šaudyti ar naikinti dujomis, abi pusės netikėtai skelbia paliaubas, o kareiviai pradeda elgtis tarsi nieko nebūtų buvę, skleidžiasi Ouredniko iškalba ir spiečiasi įtaigiausios knygos mintys. "Prie Vauquois vokiečių kareiviai turėjo dresuotą šunį, kuris lakstydavo ligi anglų linijų ir atgal nešiodamas duoną, cigaretes, šokoladą ir konjaką. Vokiečiai turėjo cigarečių ir šokolado, bet neturėjo duonos nei konjako, o anglams, duonos ir konjako turėjusiems per akis, trūko cigarečių". Prie šių šviesių karo istorijų galima priskirti ir tragikomišką istoriją apie katiną, "prie Predazzos austrų kareivių pasiųstą italams su rašteliu SIUNČIAME JUMS MŪSŲ KATINĄ SU CIGARU. Cigaras virvele buvo pririštas prie katino nugaros. Italai surūkė cigarą, o katiną užmušė ir suvalgė". Pasak Pierre’o Barterio, Friedrichas Engelsas kadaise yra sakęs, jog iš Balzaco kūrybos pasisėmė daugiau istorijos žinių negu iš profesionalių istorikų veikalų. Šiais žodžiais galėtume padėkoti ir P. Ourednikui už jo knygą.

"Europeanos" tekstas skleidžiasi dviejomis plotmėmis. Pirmąją sudaro subjektyviai atrinkti XX a. istoriniai įvykiai (skaitytojo dėmesys priverstinai prikaustomas prie Ourednikui svarbių "karštų" datų) ir tai, ką įprasta laikyti visuomene (visuomenės vystimasis, keitimasis, dekadansas, liaudies nuotykiai, idėjiškai priešiškos visuomenės ir t.t). Antroji plotmė – XX a. idėjų istorija (psichoanalizė, filosofija, scientologija, evoliucijos teorija, politinis diskursas ir pan.). Autorius nepaiso linijinės perspektyvos logikos: nuo klausimo, kam reikalinga elektra, nukrypstama į maudymosi kubile nepatogumus, tada apžvelgiama tualetinio popieriaus išradimo (1901) istorija, vykstanti vieno anarchisto surengto pasikėsinimo į Italijos karalių fone, o visa tai vainikuoja liemenėlės išradimas (1914) ir demonstracijos už moterų teises. Tačiau oficialios istorijos eigos epizodų supainiojimas – ne atminties anoreksijos kamuojamos XXI amžiaus miestiečio sąmonės rezultatas. Ourednikas – intelektualus ironikas, kovojantis su dominuojančia tradicine galios ideologija. Oficiali istorija visuomet siekė tarti paskutinį lemiamą žodį ir formuoti žmonijos santykį su tikrove. Ironiškos ir linksmos istorijos ą la Ourednik šį santykį paklibina iš vidaus, nors tai, žinoma, daugiau žaidimas. Ir pats rašytojas nė nebando to slėpti.

Lieka pridurti, kad knygos paskirtis yra ne atspindėti istoriją, bet, kaip teigia pats autorius, įvesti naują atminties režimą: "Istorikai sakė, kad istorinė atmintis nėra istorijos dalis, kad atmintis iš istorinės sferos perėjo į psichologinę, į naują atminties režimą, kai svarbi nebe įvykių, o atminties atmintis".

Šarūnas Monkevičius