Sapnai ir paprastumas

Augustinas Savickas. "Sugrįžo". 2004 m. O. Posaškovos nuotr.

Intymus trapumas ir nuoširdus primityvizmas. Pirmuoju epitetu galima apibūdinti Arūnės Tornau tapybos darbų parodą galerijoje "Meno niša", antrasis tinka dailininko Augustino Savicko paveikslams, įsikūrusiems Rotušėje. Jei norisi šviesos ir lengvumo, šiek tiek sentimentalumo ir švelnios nostalgijos – siūlau pradėti nuo A.Tornau parodos (sakoma, šviesioje erdvėje mintys skaidrėja, tuomet lengviau jas sugaudyti ir suverti it žemuoges ant smilgos). Tačiau jei ilgitės lietuviško kaimo peizažų, iš senosios liaudies skulptūros atklydusių angelų bei žmonių, to tikro, nuoširdaus, nesumeluoto primityvizmo ir sodraus, gilaus, niūraus kaip apniukęs dangus kolorito – jūsų laukia A. Savicko tapybos darbai. Nors mane žavi primityvistinis menas (pradedant Afrikos ir Okeanijos meno dirbiniais, baigiant senąja lietuvių liaudies skulptūra ir tapyba), tačiau pradėsiu nuo sapnų, užuominų ir skaidrių nuotaikų, sklandančių tarp gležnų A. Tornau šešėlių. Į tokį dailininkės kuriamą pasaulį visuomet maga grįžti. Užtenka trapių užuominų (prancūziško eilėraščio pėdsakų), pastelinio kolorito, kur ne kur pažymėto vieno ar kito simbolio, paveikslo centre įsitaisiusio jaukaus metalinio daikčiuko (pvz., automobilio pervažiuotos metalinės plokštelės ar gatvėje rastos geležėlės) – ir žiūrovas jau įtraukiamas į paveikslo erdvę. Tai intuityvūs darbai apie abstrakčius, neapčiuopiamus, bet juntamus dalykus ("Žodžiai erdvėje", "Pusiausvyra", "Pavasariniai judesiai", "Žiemos šviesa" ir kt.). Mirguliuojančiom spalvų dėmėm tapomos būsenos, jausmai, nuotaikos. Svarbiausia spalva, o ne forma. Įdomi faktūra, atsirandanti dedant spalvą ant spalvos. Impresionistiški, šokantys, besikaitaliojantys potėpiai kuria judrų, gyvą paveikslo foną, kurio centre ant marlės gabalo (lygaus ar suglamžyto) įkomponuojamas metalinis "radinys" – sulankstytas, surūdijęs daiktelis, nudilusi moneta ar šarvų nuolauža – lyg archeologinė iškasena, simbolizuojanti laiką. Bendrą kompoziciją papildo stilizuotų gėlių, geometrinių formų užuominos margame fone ir smulkių prancūziškų tekstų nuotrupos ("Dienoraštis iš Helsinkio", "Pirmas sniegas", "Šalna" ir t.t.). Tai tarsi paveikslai-laiškai, arba paveikslai-dienoraščiai su prancūzų poeto A. Rimbaud eilėraščių intarpais. Nedaugelis dalykų yra intymesni, atviresni už dienoraščius ir laiškus, o menininkės asmeninė erdvė tampa atvira žiūrovams – tik norėdami išgirsti paveikslus jie patys privalo "apsinuoginti", išmesti it šiukšles destruktyvias mintis. Kiti A. Tornau paveikslai – "be priedų" (t. y. metalinių radinių), dar trapesni ir labiau meditatyvūs ("Žodžiai erdvėje", "Pusiausvyra" ir kt.). Išgrynintoje paveikslo erdvėje plaukioja abstrakčių figūrų burbulai (pvz. cikle "Žodžiai erdvėje") su miniatiūriniais prancūziškais tekstais viduje, primenančiais mažyčius kvepiančius meilės laiškučius. Koloritas – vanilės gelsvumo, grietinėlės baltumo, giedro dangaus melsvumo, zefyrų rausvumo ir pan. Nors tirštas, tarsi paslėptas po snaudžiančiais vienas ant kito spalvų patalais, bet skaidrus savo vidiniu švytėjimu. Švytintys darbai. Tokio švytėjimo randi ir menininkių K. Zimblytės, D. Kasčiūnaitės, R. Katiliūtės darbuose, tik jų šviesa ramesnė, o čia sruvenančios ramybės ir lengvumo gijos juntamos po tirštu džiūgaujančių, neramių, šėliojančių spalvų sluoksniu.

Arūnė Tornau. "Senas paveikslas". 1999–2003 m. O. Posaškovos nuotr.

Visiškai kitokios nuotaikos ir plastinės išraiškos yra dailininko Augustino Savicko darbai. Nors menininkas nemažai keliavęs, aplankęs beveik visą Europą, Aziją, kosmopolito etiketė jam vargu ar tiktų, nes jo kūryboje sunkoka įžvelgti kitų kultūrų įtakas ar bruožus. Regis, dailininkas ir menotyrininkas A. Savickas savo kūryboje sąmoningai vengė tokios įtakos, norėdamas išlaikyti sąsajas su lietuvių liaudies menu, naiviu primityvizmu, grubia tapymo maniera ir sodriu, tamsiu koloritu. Dailininko mėgstamos temos – žmogus ir gamta, kaimas, šventųjų gyvenimas, būdinga krikščioniška ikonografija. Nutapyti žmonės atrodo lyg išdrožti, išskaptuoti iš medžio, tarsi lietuvių liaudies skulptūrėlės su vienodais veidais-kaukėmis, neproporcingomis galūnėmis ir kūnais. Vaikiška, primityvi tapymo maniera sumišusi su stipriais, plačiais, sodriais teptuko potėpiais. Vaizduojami žmonės, angelai ir šventieji, o fone tapomas kaimo peizažas arba lietuvių liaudies ornamentai. Dominuoja daugiafigūrės kompozicijos. Pats menininkas yra sakęs, kad jam daugiafigūres kompozicijas tapyti maloniau, nes šitaip galima sukurti visą charakterių galeriją. A. Savicko koloritas artimas arsininkams A. Gudaičiui, A. Galdikui, A. Samuoliui ir kt. Anot paties menininko, figūriniame paveiksle jis daug dėmesio skiria žmogaus charakteristikai ir peizažo išraiškai. Ir kaimo peizažas, ir apibendrintos, neproporcingos žmonių figūros, ir jų pozos nuolat kartojasi: jie arba pasisukę šonu, arba tapomi iš priekio, o veidai – nesvarbu, liūdni ar linksmi – visi sustingę it kaukės. Bet pati tapymo maniera (šiurkšti, tvirta, grubi) ir dramatiškos spalvos tikrai įtaigiai kuria tam tikrą psichologinę paveikslo įtampą. Menininkui svarbu atskleisti gamtos ir žmogaus vienovę: "Žemė – tai viskas, kas mus supa. Pavyzdžiui, vaizduodamas rytą, dieną ar vakarą, negalvoju apie gamtos rytą – tai žmogaus rytas. Noriu pakartoti A. de Saint-Exupéry mintį, kad žmonės yra žemės vaikai". Tai panteistinė tapyba, siekianti išlaikyti lietuvių liaudies meno tradicijas. Kažkada skaičiau, kad A. Savickui daro įtaką Bizantijos menas, rusų ikonos, El Greco, Picasso... Šioje jubiliejinėje parodoje tokios įtakos atspindžių nerasime. Nuoširdus primityvizmas ir stulbinantis paprastumas, be pozų, įmantrybių, rafinuotos pompastikos, pigaus blizgesio. O kas toliau? "Toliau, tolumoje – horizontas. Kai buvau dar jaunas, vienoje kelionių knygoje mačiau tokią graviūrą: keliautojas ėjo, ėjo ir priėjo "pasaulio galą" – pasiekė horizontą. Tada pasilenkė, pralindo pro plyšį, ir atsivėrė prieš jį nuostabus žvaigždėtas kosmosas. Man regis, mes visi ieškome tokio horizonto, norime pamatyti žvaigždes" (A. Savickas).