Kinas

Reportažas iš Dievo apleisto miesto

nauji filmai

iliustracija

Brazilų režisieriaus Fernando Meirelleso debiutinis filmas "Dievo miestas" (Cidade de Deus, Brazilija, Prancūzija, JAV, 2002) prasideda ne nuo garsiosios skulptūros, laiminančios Rio de Žaneirą, bet nuo pabėgusios vištos, kurią vejasi ginkluota gatvės gauja. Klipo ritmu sumontuotos gaudynės netikėtai nutrūksta gaujai susidūrus su policija. Tarp dviejų ugnių (tiksliau – įtemptoj tyloj tarp policijos ir banditų) atsidūrusiam fotografui, regis, lieka tik vienas kelias – į dausas. Tačiau čia režisierius nutraukia įtemptą sceną ir pradeda rodyti fotografo istoriją nuo vaikystės – kitaip šio filmo nebūtų įmanoma suprasti. Atomazgos laukianti gaudynių akimirka visą filmą tvinkčioja kaip bloga nuojauta, bet ar ji pasitvirtins, sužinome tik filmo pabaigoje, išvydę margą plėšimų, gaujų karų, narkotikų, kraujo ir meilės kaleidoskopą.

Fotografas Roketas (Alexandre Rodriguez) ir yra pagrindinis filmo pasakotojas (nes svarbių veikėjų filme labai daug). Jis užaugo vadinamąjame "Dievo mieste", skurdžiausiame ir pavojingiausiame Rio de Žaneiro rajone. Septintajame dešimtmetyje taip vadinosi gyventojų aprūpinimo būstu (tiksliau – miesto centro "apvalymo" nuo skurdžių juos iškeliamt į pakraštį) programa. Visi "Dievo miesto" berniūkščiai nori būti gangsteriais – nes kitaip visą gyvenimą už grašius turėsi pardavinėti dvokiančią žuvį. Roketo brolis to nenori, todėl ir apiplėšinėja pravažiuojančias mašinas ir viešbučio klientus. Istorija keičia istoriją – viskas sukasi greitu ritmu, nešykštint spalvų ir muzikos, – režisierius puikiai pasinaudoja savo klipų kūrėjo patirtimi. Tačiau filmas netampa gražiai supakuota egzotikos porcija su dekoratyvinėmis kraujo upėmis. Šaudoma čia dažnai, ir gyvybė nevertinama, tačiau tie šūviai pataiko ir į žiūrovą (ne tik į jo piniginę, kaip "Kartą Meksikoje"). Gal todėl, kad "Dievo miesto" gyventojus vaidina neprofesionalūs aktoriai – ir vaidina tikrai įtikinamai.

Filmas pastatytas pagal Paulo Linso knygą ir tikrą fotografo Wilsono Rodriguezo istoriją. Todėl žiūrovas mato ne pasakaitę apie pavojingą skurdžių rajoną, o tikrais kvapais ir faktūromis pripildytą vaizdą. Mato jį tarsi iš vidaus, jo gyventojo akimis. Maždaug nuo pusės filmo, kai Roketas gauna fotoaparatą, stebėjimo laukas dar labiau išsiplėčia. Tiksliau, tampa labiau apmąstytas (tai nereiškia, kad dirbtinesnis). Tikros istorijos dabar papildomos paralelinėmis nufotografuotomis istorijomis, ir jų sutapimai (arba nesutapimai) kuria dar didesnę įtampą. Kai Roketo nufotografuoti gaujos narių kadrai atsitiktinai patenka į laikraštį, jis mano, kad tai – jo mirties nuosprendis. Bet pasirodo, kad gaujos nariai labai patenkinti, matydami save laikraštyje (kaip ir visi valdžios ir galios ištroškę žmonės). Jie netgi paprašo Roketą padaryti daugiau nuotraukų ir noriai pozuoja prieš kamerą su ginklais ir merginomis. Neužtenka kontroliuoti vietinę prekybą narkotikais – dar reikia, kad laikraštis paskelbtų, "kas yra bosas".

"Dievo miestas" nepoetizuoja skurdo ir prievartos, tačiau nesiima ir teisėjo vaidmens. Šiurpu žiūrėti, kaip vos atsiplėšę nuo žemės mažvaikiai jau laksto su pistoletais ir šniaukščia narkotikus. Režisieriui užteko išminties neheroizuoti ir nesmerkti savo veikėjų, bet per daugybę smulkių istorijų parodyti tokio gyvenimo trapumą. Visus konkurentus iššaudęs Mažasis Zet žūsta nuo savo paties apginkluotų vaikėzų kulkos. Narkotikų bosai tampa vis jaunesni ir jaunesni, nes tokioje mėsmalėje retas kuris išgyvena iki 30.

"Dievo miestas" – viena iš vizualiai ir emociškai stipriausių matytų pastarojo meto juostų.

Tai filmas tiems, kurie ieško stiprių patirčių ir rupios kasdienybės ne pornografiškuose "realybės šou" ar netikrose Holivudo kraujo upėse.

Simonas Ližė