Muzika

Ciūrichas – Vilnius

Roberto Peterio Kollerio ir Eugenijos Kuprytės koncertas "Sugrįžimuose"

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Robertas Peteris Kolleris ir Eugenija Kuprytė
A.G. Žygavičiaus nuotr.

Gegužės 13 d. pakiliai nusiteikę vokalinės muzikos mėgėjai rinkosi į Vilniaus rotušę pasiklausyti festivalio "Sugrįžimai" koncerto, kurio programą parengė Šveicarijoje gyvenantys talentinga pianistė Eugenija Kuprytė ir puikus bosas-baritonas Robertas Peteris Kolleris, tą vakarą pasirodęs kaip lankstus, artistiškas kamerinės muzikos atlikėjas.

Lietuvos muzikos akademiją (prof. O. Šteinberg klasę) 2000 m. magistro diplomu baigusi E. Kuprytė nuo 1998 m. studijavo ir Ciūricho (Šveicarija) Vintertūro aukštojoje muzikos mokykloje (prof. H.J. Strub kl.). Ją magistro diplomu baigė 2001-aisiais. Pianistė tobulinosi įvairiuose meistriškumo kursuose, kaip solistė, koncertmeistrė ir kamerinių ansamblių dalyvė koncertavo JAV, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Pastaruoju metu gyvena Ciūriche, tęsia specializuotas kamerinės muzikos studijas Vintertūro AMM (prof. F. Rieger kl.), koncertuoja bei dėsto fortepijoną toje pačioje ir Liestalio muzikos mokyklose.

R.P. Kolleris Bazelyje studijavo kompoziciją ir teoriją. Vintertūro AMM 2002 m. magistro diplomu baigė dainavimo studijas (prof. L. Porgaro kl.). Dalyvavo įvairiuose meistriškumo kursuose, dainavo Ciūricho Operos teatre, Filharmonijoje, Meno namuose ir kt., atliko pagrindines solo partijas J.S. Bacho "Pasijoje pagal Matą", G.F. Händelio operoje "Sirojė", W.A. Mozarto "Requiem" ir kt. Gastroliavo JAV, Vokietijoje.

Gegužės 13 d. koncerto programą sudarė įvairių šalių ir laikotarpių autorių kūriniai, reikalaujantys iš atlikėjų meninės brandos, stiliaus sampratos, ką jau kalbėti apie sugebėjimą įtaigiai perteikti muzikos dvasią, mintis. Skambėjo J. Brahmso, A. Schönbergo, M. Ravelio, V. Barkausko ir M. Musorgskio vokaliniai kūriniai, atliekami originalo kalba. E. Kuprytė savo partneriui jautriai kūrė reikiamą meninę atmosferą, akompanavo neužgoždama solisto, pagrindinį dėmesį sutelkė į maksimalią vokalinės partijos išraišką ir vientiso muzikinio audinio kūrimą. Panašiai būna gerame vaidybiniame kino filme, kuriame sunku išskirti atskiras šio meno sudedamąsias dalis, nes viskas susilydo į viena, kad sėkmingai būtų perteikta pagrindinė mintis. Šiuo atveju visi ansamblio kūriniai skambėjo stilingai, išraiškingai, nuotaikingai, buvo aiškios meninės formos.

Koncerto pradžioje nuskambėjo švelniai ir nuoširdžiai atliktos trys J. Brahmso dainos: "Tavo mėlynos akys", op. 59, Nr. 8, "Sugrįžimas namo", op. 7, Nr. 6 ir "Kas tu esi, mano karaliene", op. 32, Nr. 9. Visai kitaip suskambo A. Schönbergo baladė "Prarastos viltys", op. 12, Nr. 2. Abu atlikėjai čia jau kitaip formavo garsą, kitaip frazavo, girdėjome ryškiai perteikiamas skirtingas nuotaikas, ekspresionistų muzikai būdingus staigius pakilimus, atvirą ir aštroką skambesį. Po to E. Kuprytė lanksčiai ir dėmesingai solo (vienintelį kartą tą vakarą) paskambino šveicarų kompozitoriaus D. Schnyderio "Donne Variationen" fortepijonui. Tai – improvizacinio pobūdžio, rapsodiją primenantis kūrinys, kuriame pramaišiui skamba skirtingų nuotaikų epizodai (gražiai skambančių smulkių natų virtinės su įdomia, įmantroka ritmika kūrinio pradžioje ir pabaigoje bei kelios gana paprastos dainingos dalys). Pasak atlikėjos, šis kūrinys – lyg moters nuotaikų permainos.

Koncerto pirmąją dalį užbaigė įspūdingai, ispanišku stiliumi atliktos trys M. Ravelio ciklo "Don Kichotas – Dulsinėja" dainos: "Romaniškoji daina", "Epinė daina" ir "Užstalės daina". Gražaus tembro dainininko balsas liejosi laisvai, nevaržomai, tarsi būtų laisvai improvizuojama, švelnų dolce keitė gyvybingos, neperspaustos kulminacijos. Pianistė pritarė lanksčiai, meistriškai, nevaržydama dainininko kūrybingumo. Ypač smagiai ir išraiškingai nuskambėjo "Užstalės daina".

Kone didžiausią publikos entuziazmą sukėlė antroje koncerto dalyje artistiškai, su tikru humoru, temperamentingai, lietuvių kalba padainuoti V. Barkausko "Trys satyriniai paveikslėliai": "Raginimai", "Varlė ir jautis" bei "Norai". (Beje, dainininkas sakėsi sužavėtas lietuvių kalbos, jo nuomone – ji yra viena gražiausių ir puikiai tinka dainavimui). Stebino gera dikcija, juokingi, klausytojams suprantami A. Pabijūno tekstai, kompozitoriaus meistriškai ir spalvingai pritaikyta efektinga muzika, kurią interpretuodamas R.P. Kolleris ir pasirodė kaip gabus dainininkas, ir sublizgėjo aktoriaus talentu. Pianistė savo grojimu paryškino nuotaikas bei garsinius efektus. Klausytojai pratrūko šūksniais, džiaugsmingais, ilgais aplodismentais.

Jeigu publika nebūtų su meile puolusi gėlėmis dėkoti atlikėjams už nuoširdų atlikimą, tikriausiai po paskutinio programos ciklo, M. Musorgskio "Mirties dainų ir šokių" ("Lopšinė", "Serenada", "Trepakas", "Karvedys"), būtume išgirdę dar ką nors įspūdingo bisui. Besiklausant šio šiurpoko, tamsaus ir įtampa persmelkto ciklo, aplankė mintis, kad gal vertėjo programą baigti kokiu nors kitu kūriniu. Nors "Lopšinė" buvo atlikta artistiškai, įdomiai, su ryškiais kontrastais, "Serenadoje" žavėjo dainininko kūrybingumas, sugebėjimas ištęsti ilgas vientisas linijas, o pianistė meistriškai padėjo dar ryškiau perteikti numatytas nuotaikas, vis dėlto norėjosi dar gilesnių poteksčių, tragizmo. Dramatizmo ir niūrios įtampos ypač pasigedau "Trepake" ir "Karvedyje". Nors dainininkas kartais dainavo dramatiškai, o audringi fortepijono garsai padėjo kurti įtampą, tačiau vyravo epinė ir rečitatyvinė nuotaika, tarytum ne įsijaučiant į įvykius, o tik juos atpasakojant. Gal tai – nuostata, kad atliekant kamerinę muziką nereikia tragizmo?

Po koncerto pakalbinau pirmąją E. Kuprytės fortepijono mokytoją E. Miklaševskają. Jos nuomone, "Eugenija Šveicarijoje vaisingai dirbo: tobula frazė, spalvingas garsas, labai geras ansamblis, ji – susiformavusi specialistė".

Įdomu buvo išgirsti ir dainininko pedagogo V. Indrikonio įspūdžius: "Mane sužavėjo nuostabus dainininko balso tembras ir profesionaliai paruošti kūriniai, gana muzikalus atlikimas. Balsas lygus visuose registruose, o tai labai reta tarp kamerinio dainavimo profesionalų. Man atrodo, kad jis gali dainuoti ir sceninius veikalus, ypač – klasiką. Nuostabu ir tai, kad atlikėjas padainavo gan sudėtingą kompozitoriaus V. Barkausko kūrinį, kurį interpretuoti nedažnai pavyksta ir lietuvių dainininkams."

Pats kompozitorius V. Barkauskas džiaugėsi: "Esu labai nustebęs ir patenkintas, kad dainininkas atliko mano kūrinį lietuviškai. Jautrus, kamerinis, artistiškas, muzikalus, turintis gražų balsą Kolleris puikiai suprato visą tekstą. Buvo įdomu! Džiaugiuosi, kad jam prieš keletą dienų dainuojant šį kūrinį Šveicarijoje publika juokėsi… Labai patiko Ravelis, Musorgskio ciklas – labai geras ansamblis. Ypač įdomu buvo klausytis mano ir Schönbergo kūrinių. Gal kiek mažiau įtikino Brahmso dainų interpretacija, nors – nesinori kritikuot."

Norisi padėkoti E. Kuprytei, atvežusiai į Vilnių labai simpatišką dainininką, "sugrįžusiai" į Lietuvą su išties įdomia kamerinės muzikos programa.