Septynios tapybos nuodėmės

Bronius Gražys. "Ant žemės". 2002 m.

Reklamos per Lietuvos televiziją skelbia apie didžiausią Lietuvos dailės įvykį – 12-ąją Vilniaus tapybos trienalę "Septynios tapybos tiesos". Šiandieninė visuomenė, kaip visi žinome, tiesą linkusi kvestionuoti. Tiesa nėra populiari, kaip nepopuliari įprasta tikrovė, kurios vieton skverbiasi medijuotas, simuliakrinis atvaizdų ir įvykių pasaulis. Tam tikra prasme ir ši Lietuvos dailininkų sąjungos organizuota trienalė yra simuliakrinė. Ji tarsi turėtų atspindėti realų Lietuvos ir kitų šalių tapybos kryptingumą, tačiau kuratoriai, pasirinkę analogijomis pagrįstą tapybos darbų atrankos strategiją, patys sau paspendė ribotumo spąstus. Šalia daugiau kaip pusės parodoje eksponuojamų lietuvių tapytojų darbų, pristatoma Latvijos, Estijos, Švedijos, Norvegijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Serbijos, Graikijos ir Islandijos tapytojų kūryba. Keistai atrodo pabrėžtinas lietuviškumas. Ne todėl, kad šioje trienalėje daugiausia Lietuvos tapytojų, bet kad iš kitų šalių į parodą pateko tik tie menininkai, kurie turėjo kažką bendro su mūsiškių kūryba (daugiausia tai buvo formalistinių ieškojimų ir motyvų bendrumas). Kitos tapybos scenos pažinimas užsibaigė panašumų ieškojimais – o juk skirtybės turi didžiausią traukos jėgą.

Be abejo, trienalių, bienalių – didžiųjų parodų – strategijos priklauso nuo tikslų ir vizijų. 12-oji tapybos trienalė "Septynios tapybos tiesos" siekia septyniais pjūviais ("Tradicija. Dipoliai. Dialogas. Raiškos virsmas. Dominantė: forma ar turinys? Veiksmas, ritualas. Etiketė") suskaidyti įvairialypes tapybos strategijas. Šiokia tokia painiava? Parodos kuratorių Igną Kazakevičių domina "lietuvių tapybos krizė ir naujų formų paieškos, naujas tapybiškumo proveržis, neigiantis tradiciją, tapybos kūrinio sampratą. Todėl trienalės tikslas – pažvelgti, kaip nyksta ribos šiuolaikinės tapybos kūrinyje, kaip tradicinę modernistinę raišką po truputį keičia postmodernistinė, pradedant tradicine struktūra ir baigiant tapybos dekonstrukcija su nauja sintetine (netapybine) metakalba." Tai nėra naujas reiškinys (turint galvoje nuo Duchamp’o laikų yrančius rūšinius menus). Dar 1998 m. paroda "Po tapybos" atskleidė radikalų meninės raiškos posūkį iš medium-specific į discourse-specific. Natūralu, kad iki dabar vyksta panašūs procesai. Kuratoriai tarsi bando iš naujo vien tapyboje apčiuopti šią slinktį. Tačiau sprendžiant iš parodos ir kontroversiškų kuratorių kalbų, šiuokart linkstama prie "vienintelės tiesos", grąžinančios į modernizmo ištakas: tokia pozicija akivaizdžiai parodo platesnės refleksijos stoką ir neproblemišką žvilgsnį į šiandienos tapybos ir tapytojų situaciją bei kūrybines strategijas. Sprendžiant iš ekspozicijos atrodo, kad vadovautasi principu "įkišame galvas į smėlį ir įsivaizduojame, kad tapyba vis dar gyva ekspresionistine tradicija, o tai, kas vyksta ten, tegu bus tik tarp kitko". Tiesą sakant, neradau pagrindinių akcentų ir kirčių, kas šiandien yra aktualu ir svarbu patiems tapytojams. Darbai gana įvairūs, ir per keletą valandų tikrai retas kuris sugebės juos surikiuoti bent į kokią nors (ne)tapybos matricą.

Erna G. Sigurdardóttir (Islandija). "Plaukiojančios kartu". 2000 m.

Atsidūręs tarp septynių tapybos trienalės tiesų, pirmiausia pakliūni į chaotišką nežinomybę, kur pakankamai sunku atsekti gijas, kurios galėtų jungti vienus darbus su kitais: nesvarbu, ar tai būtų grynai formalios, ar konceptualios gijos. Buvimą tarp trienalės darbų būtų galima palyginti su senstelėjusia biblioteka, kurioje išsibarstę aktualumą praradusių knygų lapai, šimtus kartų perskaityti ir jau primiršti, tarp kurių kur ne kur pasimetusios Marshallo McLuhano medijų, Jeano Baudrillard‘o simuliakrų, feministinių veikalų ar konceptualizmo svarstymų nuotrupos. Nieko naujo. Bet šįkart nereiškia, kad viskas yra gerai. Panoptiška septynių tiesų koncepcija, besistengianti apimti tapybos formų tradicijas ir jų mutacijas bei eksponavimo būdą, eklektiškai supainioja menininkų kūrybos strategijas.

Būtų įdomu paklausyti menininkų bei teoretikų polemikos Ričardo Rickevičiaus videoprojekte "Septynios tapybos tiesos", jei jo idėja nebūtų nuleista "iš viršaus". Požiūrį į šiuolaikinę tapybos padėtį septyniuose televizoriuose išsako tapytojai Arvydas Šaltenis, Dalia Kasčiūnaitė, Gintaras Palemonas Janonis (parodos koordinatorius), skulptorius Robertas Antinis, menotyrininkai Raminta Jurėnaitė, Algis Uždavinys ir parodos kuratorius Ignas Kazakevičius. Menininkas šiame projekte atliko, deja, tik dizainerio-architekto vaidmenį, įgyvendino kuratorių sustyguotą idėją. Vėl kalbama apie vienos tiesos teigimą, o ne diskusiją.

Parodos atspirties tašku tampa ekspresionizmas, tiksliau – jo nykimas arba mutacijos (tai turėtų įprasminti ant ŠMC laiptų transliuojamas dokumentinis filmas, kur lietuviško kolorizmo tėvu vadinamas Antanas Gudaitis "nusiplauna teptukus"). (Neo)ekspresionizmas nebeprisiima atsakomybės už šiuolaikinius tapytojus ir viską atiduoda į pastarųjų rankas? Kad vis dar su nostalgija žvelgiama į neoekspresionistinę ar pseudoakademistinę tapybą, liudija trienalės apdovanojimai "už ekspresionizmo tradicijos tęstinumą", įteikti tapytojui Pushwagneriui (Norvegija) ir Aušrai Barzdukaitei-Vaitkūnienei (Lietuva) bei neorealistiškai tapančiam trienalės debiutantui Žygimantui Augustinui. Nesiginčiju, tapyba verta apdovanojimų. Neginčytina ir tai, kad parodoje dominuoja tradicinė tapyba, atstovaujanti įvairioms neo kryptims.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. "Kai kankina troškulys vaikščioti per žarijas vieni niekai". 2003 m.

Parodoje vyrauja media-specific žvilgsnis, kreipiantis dėmesį būtent į išraiškos formas, ne itin rūpinantis idėjų, kylančių meno kūrinio lauke, cirkuliacija. Akivaizdžiausiai tai matyti sekant dipolių tiesa, kurios principu buvo sudarytas ir trienalės katalogas. Jurgos Barilaitės "Būtinoji gintis" (2002) ir Ievos Iltnerės (Latvija) "Niekas kaip tu" (2001) sugretinti gali būti tik formaliu atvaizdo panašumo aspektu. Kaip dar siejasi feministinis, akcionistinis drobės talžymas bokso pirštinėmis, "išgimdant" kūdikio galvą, ir grynai formalūs tapybos ieškojimai?"

Daugelio gerai pažįstamų Lietuvos ir kitų šalių menininkų darbų gretinimas pagrįstas panašiais kolorito, faktūros ar grafiškais tapybos sprendimais, neoekspresyvia, neokonstruktyvistine ar neorealistine tapymo maniera, fotografijos, rastų daiktų įtapymu, neįprastų tapybai (sic!) medžiagų – cemento, vielos ir pan. –"naudojimu kuriant paveikslų plokštumų tapybinius siužetus. Tapyba pristatoma ir kaip sudėtinė instaliacijų dalis, ir kaip netapyba tapytojų darbuose (performansai, instaliacijos, objektai). Kai žiūri tik formos aspektu, pro pirštus praslysta nuo formos atitolusi internacionalinė Kleino mėlyna, įsirėžusi graikės Myrto Karamitsou 50-ies dalių cemento plokščių poliptike (kuris mažoje erdvėje praranda savo įtaigumą), ar estų menininkės Tiina Tammelatu "autentiški" "Estijos peizažai" – ant drobės rekonstruoti bulvių lauko ar privačių nuosavybių žemių plotai su savo socialinėmis (pav., cigarečių nuorūkos bulvių lauke) nuorodomis (formaliai didžiuliai darbai įtaigumu primena Kieferį, idėja – Eglę Pauliną Pukytę: ji renka muiliukų liekanas iš viešbučių, tualetų ir t. t. keliaudama po pasaulį arba fotografuoja populiarias susitikimų vietas Londone ir tyrinėja atvaizdų "socialumą" pagal kramtomosios gumos kiekį ant grindinio)."Neturėtų likti nepastebėta jau minėta Jurgos Barilaitės "Būtinoji gintis", Eglės Ridikaitės, Agnės Jonkutės kūryba (visumos, žinoma, susidaryti nepavyks, nes eksponuojami tik vienas ar du jų darbai, o Jonkutės "Juditos portretas" – netgi labai nepalankioje vietoje), kurioje apčiuopiamos šiuolaikinės tapybos transformacijos ir naujos jungtys.

Pushwagner (Norvegija). "Manhetenas". 2004 m.

Parodoje galima migruoti nuo vieno paveikslo prie kito, lyginant iki kaulų smegenų pažįstamas Vilmanto Marcinkevičiaus akvarelinę, sodrią "nusidėjimų" tapybą su Vidmanto Jusionio animalistiniais ultrakoloristiniais tapybos plotais, o pastarąjį – dar ir su Danielio Ostvoldo (Norvegija) multiplikuotais pasteliniais gyvūnais tapyboje, videodarbe, ir iš jų nužengusiais objektais. Galima pasinerti į Arūno Vaitkūno, Ričardo Bartkevičiaus neoekspresionistines iškrovas (arba iš šalies jas stebėti),"žavėtis subtiliu kolorizmu Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbuose, ieškoti grafinių ar idėjinių sąsajų Elizabeth Krotoff (Prancūzija) ir Irmos Leščinskaitės tapyboje ir t. t. Formos panašumų tikrai rasite – jei jums to pakanka.

Atskirą pasaulį parodoje sukuria Sigitas Staniūnas, šiaurinę ŠMC salę pavertęs "Romantinių misterijų" potyrių erdve. Menininkas "užgrobė" patalpą, ją instaliavęs mistifikuojančiais tapybos darbais ir prisodrinęs orą rytietiškais kvapais. Sigito Staniūno kvietimu į Lietuvą atvyko menininkės Yoko Inoue (JAV), Inari Virmakoski (Suomija) bei danų menininkas Henrik Capetillo, kurie taip pat pristatys savo projektus. Šeštadienį japonų kilmės menininkė Yoko Inoue, žinoma instaliacijų ir performansų kūrėja, atliko akciją. Jos metu, "pasipuošusi" kepuraite su Amerikos vėliava ir ragaudama vyną iš pialos, ji provokavo žiūrovus nupiešti peliuką Mikį, o piešinius žadėjo perduoti Amerikos vyriausybei. Žaidimo entuziastų netrūko, tačiau panamerikonizmo kritika, rodos, jau idėjiškai išsemta.

Atidarymo dieną parodos akcentu tapo Staniūno atliktas performansas. Jį būtų galima pavadinti ritualizuotu performansu-instaliacija, kurioje susiduria Vakarų ir Rytų kultūrų archetipai. Reginys kaip multitekstas: muzika, smilkalai, ankstesnių performansų projekcijos, tapybos drobės, daugybė simbolines ir ritualines paskirtis turinčių daiktų (vėduoklės, elektrinis traukinukas, rožių žiedlapiai, vynas, kt.), skiauterėti pankai, tropikų spalvos: nuorodos į svajones, meilę ir praradimus, mirtį ir aistrą"– raušenbergiška vidinio pasaulio iškrova,"persiduodanti žiūrovams. Staniūnas, atlikdamas ritualinius veiksmus, "sutvėrė" dvasios gėrimą (karštas vynas su rožių žiedlapais). Po performanso nusidriekė eilės norinčiųjų pagirdyti dvasią (tai priminė viduramžių alkstančias minias). Tiesą sakant, ir šį performansą, rodos, galima apibūdinti kaip modernistišką. Ar tai ir reikėjo įrodyti?

P.S. Nusiplaunu rankas.

Dovilė Tumpytė