Kai vaidinu, jaučiuosi bejėgė

Naomi Watts išgarsino Davido Lyncho filmas "Malholando kelias". Jai – trisdešimt penkeri, ji jau spėjo suvaidinti per 30 filmų. Šiandien ekranuose pasirodo Alejandro Gonzalezo Ińarritu filmas "21 gramas", čia ji suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Naomi Watts vaidina Kristiną, kuri ramiai gyvena kartu su vyru ir dviem dukrelėmis. Tragiškas įvykis susies jos likimą su mirtinai sergančiu ir širdies transplantacijos laukiančiu Polu (Venecijos festivalio prizas Seanui Pennui) ir buvusiu nusikaltėliu Džeku (Benicio del Toro), kuris išgyvena religinį nušvitimą. Pateikiame aktorės interviu, išspausdintų žurnaluose "Film" ir "Cinema", fragmentus.

Sutikau vaidinti filme net neskaičiusi scenarijaus. Pasižiūrėjusi "Amores perros" supratau, kad Alejandro Gonzalezas Ińarritu – mano režisierius. Alejandro ir jo scenaristas Guillermo Arriaga vieną dieną atėjo į "Skambučio" filmavimo aikštelę ir išdėstė filmo koncepciją. Jie dar neturėjo scenarijaus, tačiau aš iškart žinojau, kad tai bus antrasis mano gyvenimo vaidmuo po "Malholando kelio".

"21 gramo" herojė Kristina patiria skaudžių išgyvenimų.

Autokatastrofoje ji praranda vyrą ir vaikus. Anksčiau ji manė, kad yra stipri, nes sugebėjo atsisakyti narkotikų. Tačiau ji vėl patiria skausmą ir turi išmokti su juo gyventi. Ji išgyvena kraštutinius jausmus: įtūžį ir autodestrukcijos poreikį, susitaikymą ir viltį. Tai puiki medžiaga aktoriui.

Ar, rengdamasi vaidmeniui, dalyvavote vaikus praradusių tėvų terapijos seansuose?

Jie man labai padėjo. Susidraugavau su viena motina. Kalbėjausi ir su psichologais. Vaikystėje aš labai skausmingai išgyvenau tėvo mirtį. Kai jis išėjo, man buvo septyneri. Tėtis dirbo "Pink Floyd" grupės garso režisieriumi. Kai jis mirė, mano pasaulis sugriuvo. Vaikui sunkiau nei suaugusiam susitaikyti su tokiu praradimu. Labai ilgai mane laikė keista mergaite. Užsidariusia, vengiančia kontaktų su bendraamžiais. Neslepiu, kad ši trauma mane suartino su filmo heroje. Po "21 gramo" premjeros prie manęs priėjo mama, apkabino ir pasakė niekad nemaniusi, kad vaikas gali tiek daug prisiminti ir pajusti.

Kas labiausiai guodė tuos žmones?

Situacija, kuri primena tai, kas filme vyksta tarp Kristinos ir Polo. Gedinčiam asmeniui reikia kontakto su kuo nors, ko nepažįsta. Gedulą paslėpti leidžiantis anonimiškumas yra nepaprastai svarbus. Tie, su kuriais kalbėjausi, pasakojo, kaip būdavo sukrėsti, kai pažįstami jiems tvirtindavo, esą jie gerai atrodo po viso to, ką išgyveno. Skausmas vėl atgydavo.

Ar vaidmuo filme "Malholando kelias" buvo Jūsų laimingas bilietas?

Anksčiau kažkaip negalėjau išplaukti į platesnius vaidmenis, nors vaidinau daug. Tai užtruko daugiau nei dešimt metų. Net buvau pradėjusi svarstyti, ar netapti jogos mokytoja. Man jau buvo gana aktorių bandymų. Tai – košmaras. Tie vertinantys žvilgsniai ir pašaipios šypsenos. Lyncho aktorių atranka buvo visai kitokia. Jam nedaro poveikio vardas, jis tik renkasi veidą. Iš dešimties ar šimtų nuotraukų. Sutikau ne pasipūtėlį, kokį įsivaizdavau, bet nepaprastai žavingą žmogų. Neišgirdau nė vieno klausimo apie kino reikalus. Mes tik kalbėjomės apie gyvenimą.

Kas aktorei sunkiau: apnuoginti jausmus ar kūną?

Sunku ir viena, ir kita. Po kiekvienos emocingos scenos jaučiuosi kaip transe. Išlaisvinu jausmus, kurie tam tikra prasme mane padaro geresnę. Tai apvalanti patirtis. Kai vaidinu nuoga, jaučiuosi bejėgė, o tokios būsenos labai nemėgstu.

Atvirai sakant, kol supratau, apie ką filmas, praėjo pusė valandos. Ar skaitydama scenarijų nepasijutote panašiai?

Prisipažįstu, kad turėjau perskaityti 35 puslapius, kad suprasčiau, ko siekia autoriai. Manau, kad taip ir turi būti. Kai tu kam nors pasakoji, pavyzdžiui, kaip susipažinai su savo žmona, taip pat juk nepradedi nuo taško A, o paskui neini tiesiai į tašką B. Žmogus pasakodamas peršoka į ateitį, į praeitį, pažeria daug detalių. Tai labai natūralus istorijos pasakojimo būdas. Toks ir buvo scenarijaus autorių sumanymas.

Parengė Kora Ročkienė