Talentas ir virtuvė

Julija Vysockaja

Atvirai sakant, tas mano krėslas jau baigia apaugti voratinkliais. Nesibaigiančios kino fiestos pavertė mane benamiu, besišlaistančiu iš vieno Vilniaus taško į kitą. Gyvenu kine, o grįžęs vėlai namo bandau sužinoti, kas įvyko per dieną pasaulyje ir Lietuvoje, t.y. pasižiūrėti naktines 23 val. LTV žinias. Nesužinau beveik nieko, nes tos žinios, švelniai tariant, neinformatyvios. Didžiąją jų dalį užima informacija apie sportą ir orai. Man nusispjaut, kaip sužaidė koks nors krepšinio klubas aname pasaulio pusrutulyje, net jei jame žaidžia koks nors lietuvis. Matyt, todėl ir nesu tikras lietuvis: negeriu alaus ir nežiūriu krepšinio. Nieko nepešęs, atsisuku radiją ir užmiegu. Pabundu su "Žinių radijo" šaukiniais, bet ir iš tos stoties tarp šešių ir septynių ryto ne ką gali sužinoti: pasenusias naujienas ir ilgas ministerijų spaudos atstovų reliacijas, ką šiandien veiks, su kuo susitiks jų viršininkai. Nyku neapsakomai. Iš tokių žinių gali susidaryti įspūdis, kad visos Lietuvos valdininkai nepailstamai susitikinėja, važinėja į Briuselį ir gyvena begaliniame nereikšmingų įvykių labirinte. Yra dar ir spaudos apžvalgos, kurios pagrindinis herojus – vis dar tas pats, virtualių žaidimų herojus primenantis, priesaiką pažeidęs prezidentas. (Puiki formulė, tiesa?) Sakysite, Ūbiui – pavasario depresija. Gal. Tačiau tai, kas vyksta Lietuvoje, gali įvaryti depresiją ne tik tokiam paniurėliui kaip aš. Tautai reikia duonos ir žaidimų. Koncertų visose Vilniaus aikštėse, fejerverkų ir reklamos. Prieš rinkimus visko gausime sočiai. Po šventinės šeštadienio "Panoramos", kurią iš Dublino vedė Vygantas Pugačiauskas (kam skristi į Airiją, kai tą patį tekstą ramiai, nedirsčiojant į šoną, galima perskaityti iš suflerio studijoje Vilniuje?), įsitikinau, kad dar ilgai būsime, perfrazuojant Witoldą Gombrowiczių, labiausiai spiegiančiu Europos povu.

Deja, ir šios savaitės filmai nenuteikia optimistiškai. Vienas stipriausių reginių – Rono Sheltono "Prakeiktas metas" (LNK, 9 d. 20.15). Jo herojus – korumpuotas Los Andželo policininkas, kuris vis dėlto randa savyje jėgų pasipriešinti: sistemai, degradacijai, jausmų tuštumai. Jį puikiai suvaidino Kurtas Russellas. Filmas amerikietiškas tikrąja to žodžio prasme, nes iš jo trykšta tikėjimas, kad žmogus pats viską gali pakeisti. Kaip tik tokio tikėjimo, man regis, nuolat pristinga reflektuojanti Europa. Kai kur tą refleksiją tiesiog keičia stiprios rankos mesijo laukimas.

Kitas labai amerikietiškas šios savaitės filmas – Carlo Franklino "Tai, kas svarbiausia" (TV3, 11 d. 23.05). Filme taip pat pasakojama žmogaus vidinio pasikeitimo istorija. Pradžia erzina: idiliška amerikiečių šeima – koledžo profesorius, namų rūpesčiuose paskendusi jo žmona, Niujorke karjerą daranti dukra... Pradedi laukti "Kas bijo Virginijos Vulf" herojų elgesyje paslėptos bombos. Tačiau sprogsta visai kitokia bomba, kupina sentimentalumo ir ašarų. Pagrindinė herojė, kurią kaip visada subtiliai vaidina Meryl Streep, suserga vėžiu. Filme rodoma, kokiu išbandymu jos liga tampa ne tik jai, bet ir artimiesiems, kuriuos, beje, vaidina Renée Zellweger ir Williamas Hurtas.

Istorinių kostiuminių dramų mėgėjus turėtų sudominti Philippe’o Rousselot "Gyvatės bučinys" (LTV, 8 d. 00.45) ir ispanų režisieriaus Vicente Aranda "Pamišelė Chuana" (LTV, 9 d. 21 val). Neseniai Lietuvoje rodytos "Karmen" autorius pasakoja autentišką XV a. Ispanijos karalienės istoriją. Chuana (Pilar Lopez de Ayala) gimė karališkoje šeimoje. Kai jai buvo penkiolika, Chuanos motina nusprendė ją sutuokti su kilmingu Briuselio didiku Filipe. Tačiau tapusi karaliene Chuana negalėjo susitaikyti su savo vyro meilės nuotykiais. Mylimas vyras paskelbia ją beprote. Kaip sakė klasikas, visos laimingos šeimos laimingos vienodai…

Jei jau prisiminiau klasikus, Antono Čechovo gerbėjams reiktų užmesti akį į Anthony Hopkinso režisuotą "Rugpjūtį" (TV4, 12 d. 22.45). Blogas tas aktorius, kuris nesvajoja tapti režisieriumi. Manau, kad Hopkinsas pasirinko "Dėdę Vanią" (tiesa, perkeldamas pjesę į britų realijas) dar ir todėl, kad galėtų pailsėti nuo žmogaus smegenimis besimėgaujančio daktaro Hanibalo. Tad Hopkinso noras režisuoti – savaip dėsningas.

Neabejoju, kad aktorių režisuoti filmai dažniausiai skirti tam tikroms jų ambicijoms patenkinti. Retas kuris lieka režisierius. Pasisekė nebent Clintui Eastwoodui (apie Melą Gibsoną patylėsiu). Robertas De Niro taip pat yra sukūręs filmą, tačiau šią savaitę TV4 (8 d. 12.50) rodys vieną tų, kurie įrodo būtent jo aktoriaus meistriškumą. Tai gana retai rodomas 1989 m. Davido Hugh Joneso sukurtas "Durklas". De Niro vaidina Vietnamo karo veteraną, kuris niekaip negali pamiršti skaudžios patirties. De Niro herojaus draugo vaidmenis sukūrė vienas mėgstamiausių mano aktorių Edas Harrisas.

Andrejus Končialovskis filme "Kvailių namai" (TV3, 9 d. 19.05) rodo karą, kuris nesibaigė. Tačiau čečėnų karo realijas jis perkėlė į beprotnamį, kurio gyventojai susiduria su visomis abiejų kariaujančių pusių žiaurybėmis, o pagrindine heroje pasirinko rusišką Dželsominą – naivią merginą, svajojančią ištekėti už Briano Adamso. Ją suvaidinusi Julija Vysockaja gerai susidorojo su savo uždaviniu. Tačiau kai sekmadieniais per rusų NTV televizijos laidą "Gaminame namuose" matau ją taip pat įkvėptai gaminant pačius įvairiausius patiekalus, darosi gaila, kad autentiškas talentas pasmerktas spindėti virtuvėje.

Jūsų – Jonas Ūbis